|
Sigitas Kazlauskas (SIGUTIS)
Plūdinės žūklės specialistas |
Atrodo tiek perskaityta, tiek studijuota teoriškai bei praktiškai, kad nieko naujo ir pridurti nėra ko, bet...
Atėjus prie vandens telkinio, o ypač naujo ar mažai žinomo visada
iškyla vis naujų klausimų: kaip teisingai paruošti sistemėlę, kokiame
gylyje daryti masalo pravedimą, kaip ir kokius sumesti jauko rutulius į
vandenį, kokio ilgio kotą naudoti, kaip neperšerti žuvies ir kaip ant
kabliuko pateikti masalą. Štai tokie ir panašūs klausimai nuolatos kirba
pas žveją galvoje.
Šį kartą kalbėsiu apie sistemėlę, kuri turi fiksuotą plūdę ir man yra
labiau priimtina, nei slankiojanti. Nors niekas neneigia, kad kartais
slankiojanti plūdė taip pat būna nepakeičiama. Plūdelių formų yra daug
kaip ir paskirtis jų kuo įvairiausia, bet grįžkime prie pačios
sistemėlės.
Nuotraukoje matome praktiškai tipinę sistemėlę kurią naudoja daugumas plūdininkų.
Ji susideda iš: 1 - plūdelės 2 - pagrindinio valo 3 - slankiojančios slyvelės 4 - papildomų svarelių 5 - suktuko 6 - pavadėlio su kabliuku
Trumpai tariant, dėl nežinojimo, mes kartais darome porą klaidelių.
Žvejojant srovėje ir naudojant pailgos slyvelės formos svarelį turime
atminti, kad jį upės srovė ridens stipriau nei, tarkime, apvalios
formos. Tai nutinka dėl svarelio paviršiaus ploto pasipriešinimo
vandens stumiamai srovei. Kitas niuansas, amžinas klausimas - dėti ant
pavadėlio papildomą svarelį ar ne. Sutarkime, kad mes esame mėgėjai ir
žiūrime iš šio taško.
Esant stipresnei srovei papildomas svarelis ant pavadėlio neleis
sistemėlei, kuri plakama srovės, laisvai tabaluoti, o spaus ją arčiau
dugno ir darys stabilesne. Tai kai kuriais atvejais duoda apčiuopiamų
rezultatų. Tačiau nepriimkime to už taisyklę ir atminkite, kad
neatsargus svarelio užspaudimas ant pavadėlio gali užspausti valą ir tuo
pačiu jį susilpninti, ko pasekmėje pakirsta stambesnė žuvis gali jį
nutraukti.
Ir paskutinis pastebėjimas. Kokį svarelį naudoti ant sistemėlės –
slankiojantį ar fiksuotą? Jei srovėje tas kartais ypatingos reikšmės
neturėtų turėti, tai stovinčiame vandenyje tai tikrai kartais suveikia.
Aš jau nekalbu apie pavasarį, kai jautrumas itin būtinas, bet
slankiojantis svarelis stovinčiame vandenyje mano nuomone būtų
pranašumas. Juk puikiai žinome, kaip kartais tenka guldyti vieną iš
svarelių ant dugno ar keisti gylį ir esant fiksuotam svareliui tai jau
būtų problematiška.
Daug klausimų, pasitaikančių žvejo praktikoje, yra susijusių su jauko
pateikimu ir jo sudėtimi. Trumpai pakalbėkime apie tai. Pagrindinę
jauko dalį sudaro bazinis jaukas, kuris pats iš savęs nėra blogas, tik
kiek skurdokas, todėl visuomet nepamaišytų jį kiek praturtinti kitais
papildais. Tarkime gaudant kuojas ar karšius be bazinio jauko reiktų
įdėti jauko, skirto tai ar kitai žuviai. Gerai būtų pridėti kopros ir
melasos, kurios atlieka savotišką greito virškinimo vaidmenį bei savo
saldumu masina šias žuvis. Jei žvejojame stovinčiame vandenyje, gerai
būtų papildomas komponentas, skirtas tokiam vandens telkiniui. Srovėje
jau naudoti jo nevertėtų nes, jis sklaido jauką. Srovėje gerai būtų
įdėti klijuojančių medžiagų, kurios būna įvairių spalvų. Reikia tik
teisingai pagal dugno spalvą juos parinkti. Žvejojant gilesnėse vietose
reiktų naudoti atitinkamo stambumo frakcijos žvyrą kuris, atliks
balasto vaidmenį. Dar kartais galima naudoti ir debesį skleidžiantį
papildą, bet turime nepamiršti, kad žuvis vandenyje sukelto debesies
truputį baidosi, todėl naudodami turime žinoti, kokiame vandens
sluoksnyje ir kokią žuvį gaudysime. Na, apie kanapes taip pat verta
tarti keletą žodžių, nes tai vienas iš žuvies „skanėstų". Jos taip pat
būna įvairiai pateiktos. Geriausia naudoti kiek skrudintas ir smulkiai
sumaltas kanapes, nes jos yra efektyviausios. Perkant kanapių sėklas,
jas reikia dar pakepinti, sumalti bei prieš naudojimą užplikyti virintu
vandeniu. Todėl pirkdami jau turime konkrečiai žinoti, kiek mums reikia
šio produkto. Be viso šito dar reikėtų naudoti skystuosius ir sausuosius
dipus, jaukų priedus – kvapus, kurių reikšmė taip pat ne mažiau svarbi.
Pabaigai gyvieji priedai: uodo trūklio lervos, dafnijos, pinkos,
musės lervos. Tai tie priedai, kuriuos mes galime naudoti pagal savo
turimas pinigines lėšas. Jei sportinėje žūklėje jų kiekis ribojamas, tai
žvejojant mėgėjiškai mes sau galime leisti viską ir neribotu kiekiu.
Baigiant norisi pridurti keletą sakinių, kaip formuoti gniužulus ir
juos pateikti žuvims. Jei žvejoti ruošiatės štekeriu, tuomet paguldę
kotą ant vandens ir atsižvelgdami į pakrantės dugno perkritimo kampą,
jauką galite sumesti ranka arba suleisti specialiai tam skirtu kaušeliu.
Tai jau jūsų asmeninis reikalas. Vienu atveju jauko gniužulas kris į
vandenį stipriai tėkšdamasis ir sukeldamas triukšmą į kurį reaguoja kai
kurios žuvys, o kitu atveju viską pateiksite atsargiai, subtiliai su
minimaliu garsu, o tai irgi kai kuriais atvejais labai svarbu. Viskas
priklauso kokiame vandenyje, tekančiame ar stovinčiame, jūs ruošiatės
žvejoti ir kokia žuvis jūsų "taikiklyje". Gniužulai, kaip daro daugumas,
būna nuo apelsino iki mandarino dydžio. Vienu atveju jų sumetama
mažiau, kitu daugiau. Pašeriant vėlgi, mažesnius gniužulus turėsite
mesti tankiau.
Kalbant apie koto pasirinkimą čia jau būtų visiška žvejo laisvė, nes
tik jis pats su savo išprusimu, požiūriu į pačią žūklę bei turimoms
piniginėm pajamom sprendžia, kas jam vienu ar kitu atveju geriausia bei
priimtiniausia. Šį kartą kalbėkime apie tai, kai sau galime leisti
viską, nuo paprasto boto iki štekerio. Todėl renkantis kotą mes turime
atsižvelgti į žvejybos sąlygas bei gaudomą žuvį. Juk ten, kur žvejojame
bolonine meškere ar gaudant žiobrius toli nuo kranto, štekerio ar 4 m
teleskopinio koto tikrai nenaudosime. Nenaudosime boloninio 7 m koto ir
gaudant smulkias žuvytes, nes tai bus varginanti ir neproduktyvi
žvejyba. Todėl sutarkime ir palikime spręsti pačiam žvejui, kokią žuvį
ir kokiu kotu jis žvejos. Apsiribokime ir tik kaip patarimą priimkime
tai, kad giliose ir arti kranto vietose naudoti patogiau bus boloninį
kotą, toli nuo kranto ir negiliai galime pasinaudoti match tipo kotu,
smulkių žuvų ir greitam gaudymui naudoti būtų patogiausia 2 – 6 m
teleskopus, o stovinčiam ir tekančiam vandenyje gaudant kuojas, karšius
ar plakius puikiai tiks štekeris ar 7 - 10 m teleskopinis meškerykotis.
Kitas klausimas ar galima žuvį peršerti? Tai vėlgi priklauso nuo
keletos faktorių. Atminkime, kad jei žuvis neaktyvi ir kimba nenoriai,
tai niekuomet žvejojamos vietos „neužverskime" jaukais. Ir atvirkščiai,
kada žuvis gerai kimba ir jūs jaučiate didelį jos aktyvumą, negailėkite
jauko, nes tik taip sutelkęs išlaikysite prie savęs visą jos būrį.
Tuomet ir laimikis bus ženkliai gausesnis.Neteisingai šeriant žuvį
tikrai galime peršerti arba, jei tai bus srovė, „patraukti" ją į šoną ir
tuo pasidaryti sau meškos paslaugą. Tam ir būtina prieš žvejojant
„perskaityti" vandens telkinį, kad vėliau nedaryti grubių klaidų. Jei
jūs viską teisingai parinksite, tai rezultatu nusivilti neturėtumėte.
Žemiau pateikiu keletą receptų skirtų baltai žuviai gaudyti.
Stovintis vanduo |
Tekantis vanduo |
Sensas 3000 Gardon club 1 kg |
Sensas 3000 Breme club 1 kg
|
Sensas 3000 Etang Gardons 1 kg |
Sensas 3000 Breme 1 kg |
Sensaas 3000 GrossGardon 2 kg |
Sensas 3000 Gross Breme River 3 kg |
Sensas 3000 Molis Leam 2 kg |
Sensas 3000 Molis Betonitte 1 kg |
Sensas 3000 Hemp Grille 400g
|
Sensas 3000 Hemp Grille 600g
|
Sensas 3000 Aromiks Gardons |
Sensas 3000 Aromiks Breme |
|
Žvyras 1-1,5 kg
|
Pratęsiant toliau mintį noriu parašyti dar keletą pastebėjimų apie
gyvulinės kilmės masalus. Kokie jie bebūtų tai yra tarsi vadinama žuvies
„mėsa", į kurią žuvis reaguoja labiausiai. Todėl kokį jaukų kiekį
beruoštumėte, visada atminkite, kad gali būti didesnė ar mažesnė dalis
vieno ar kito komponento, o gyvųjų masalų per daug niekada nebus. Tik
reikia tinkamai juos paruošti.Musės lervos šviežiai atvežtos visada turi
žuvims nepriimtiną amonjako kvapą, todėl būtų labai gerai bent parą
prieš jas gerai pravėdinti atviroje erdvėje supylus į kokį plastikinį
indą. Vėliau galite užpilti smulkiom pjuvenom. Uodo trūklio lervos irgi
dažnai būna nešvarios su dumblu, šakelėm ir pan, todėl prieš naudojant
jas reiktų įmerkti su smulkiu sieteliu į pilną vandens kibirą. Jos
pačios pro sietelio akutes „ras kelią" link kibiro dugno. Vėliau jas
perplovus smulkiu sieteliu patalpinkite į mažesnį indelį, kibirėlį su
vandeniu. Tuo pačiu jūs tokiu būdu jas išlaikysite gyvybingas ir visada
esančias po ranka. Pačias musės lervas dažniausiai veriame per visą
kabliuką ir nuo storgalio, o uodo trūklio lervas tik už pačios galvutės –
juodojo taško. Tačiau atminkime, kad čia irgi nėra absoliučios tiesos.
Vienu atveju mauname vieną ar kelias musės lervas tam, kad vandens
telkinyje nesisuktų arba kiekis dažniausiai priklauso nuo gaudomos
žuvies dydžio ir alkio pojūčio. Kartais tenka persmeigti jauką tiesios
per patį vidurį, o kartais už abiejų galų ir taip formuojant baronkėlės
formą. Tas pats sakytina ir apie uodo trūklio lervas. Apibendrinant
noriu pasakyti, kad pati žuvis, jos aktyvus ar pasyvus kibimas bei žvejo
ieškojimas, viskas bendrai ir duoda bendrą rezultatą. Ir paskutinis
pastebėjimas. Žuvis kaip žmogus lygiai taip pat mieliau ragauja
šviežiai pateiktą masalą nei seną, purviną ar nutysusį. Atminkite šią
smulkmeną ir niekuomet nepatingėkite kuo dažniau pakeisti jauką esantį
ant jūsų kabliuko.
Šiame straipsnyje aš norėjau pasidalinti tik savo pastebėjimais,
nuomone, paliesti daugiau mažiau aktualius žvejam klausimus. Tikrai
nepretenduoju į absoliučią tiesą, todėl priimkite tai kaip paprastą
išsakytą nuomonę. Čia mes aptarėme tik keletą žvejybinių pozicijų.
Nekalbėjome apie transportą, rūbus, kėdes, platformas ar kitus žvejo
aksesuarus. Palikime tai kitiem žvejams. O jūs jei nors ką
prisitaikysite sau man tai bus geriausias atpildas.
|