Žiobris greita, baugi dugninė žuvis. Kūnas pailgas, iš šonų suplotas. Nugara mėlynai pilkos spalvos, šonai ir pilvas sidabrinės spalvos. Krūtininiai, pilviniai ir analinis pelekai gelsvi, nugarinis ir uodeginis – pilki. Prieš nerštą nugara darosi juoda, pilvas ir pelekai įgauna raudoną ir oranžinę spalvą. Patinams ant žvynų ir ant galvos atsiranda smulkių baltų karpų.

Žiobrių užtinkama Šiaurės ir Baltijos jūrų baseinuose. Jūroje jie aptinkami apysūrio vandens plotuose, daugiausia arti upių žiočių. Lietuvoje žiobrių yra Kuršių mariose ir didesnėse upėse, pavyzdžiui, Nemune, Neryje. Laikosi žvirgždėtose ir akmenuotose vietose, maždaug 2 m gilumoje. Rudenį daug riebių žiobrių atplaukia iš Baltijos jūros ir telkiasi Kuršių mariose arti Nemuno žiočių. Pavasarį žiobriai masiškai keliauja į upes. Neršia gegužės – birželio mėnesiais, kur stipresnė srovė ir žvirgždėtas dugnas. Nemune daug žiobrių neršia nuo Birštono iki Kauno. Ikrai išleidžiami ant akmenų arba augalų. Patelių vislumas – iki 20 000 – 30 000 ikrelių. Po neršto suliesėję žiobriai plaukia Nemunu žemyn, o išsiritę jaunikliai minta planktonu, o suaugę daugiausia dugno gyvūnija – vabzdžių lervomis, moliuskais, vėžiagyviais, rečiau vandens augalais.

Žiobriai užauga iki 30 cm, rečiau iki 40 cm ilgio ir 0,5 – 1 kg svorio. Kuršių marių keturmečiai žiobriai turi apie 20 cm ilgio, o septynmečiai ir aštuonmečiai – apie 30 cm. Žiobrys yra svarbi upių ir apysūrio vandens pramoninė žuvis. Nepaisant to, kad jo žuvienoje yra daug ašakų, ji yra labai skani.

Žiobrius draudžiama gaudyti nuo balandžio 20 d. iki birželio 20 d. vėliau jie kimba iki liepos pradžios, o dar vėliau kimba blogai. Nors žiobrį galima gaudyti visą dieną, vis dėlto ryte ir vakare jis yra aktyvesnis, negu vidurdienį. Esant apsiniaukusiam orui, žiobris vienodu intensyvumu gaudomas per visą dieną. Gaudomas ir šviesiomis naktimis.

Žiobris žvejojamas ramesnėse upių vietose iki 2 m gilumo, duburiuose, kur yra sūkuriai ir grįžtama srovė, didesnėse ir mažesnėse duobėse, tarp žolių, vietose, esančiose greta pagrindinės tėkmės ir turinčiose kietą smėlio ar žvyro dugną. Žiobris meškeriojamas palaidyne, dugnine (sraunesnėse vietose) ir plūdine. Masalas – smulkūs sliekai, musių lervos, žirniai, musės, apsiuvos, vabzdžiai. Masalas turi vilktis dugnu arba gulėti jame.

Žiobris ima masalą švelniai, kartais net nepastebimai. Pasitaiko, kad žuvis užsikerta pati. Žiobriai mėgsta būriuotis, todėl vienoje vietoje jų galima pagauti bent keletą. Užkirstas žiobris priešinasi gana energingai, bet dėl nedidelio svorio išvelkamas nesunkiai.

Žiobris – šobris, zubrys, vimm, Zahrte, Vimba vimba, vimbas, рыбец, сырть