Vijūno kūnas ilgas, plokščiais šonais. Uodegos pelekas suapvalėjęs. Žvynai smulkūs. Nugara geltonai ruda, šonuose – plati tamsi juosta, o jos viršuje ir apačioje po siaurą juodą juostelę. Visas kūnas išmargintas smulkiomis juodomis dėmelėmis. Akys mažos, gelsvos.  Galva maža, žiotys apačioje, apsuptos 5 poromis ūsų. Vijūno ilgis  25 – 30 cm. Neršia gegužės pabaigoje, birželį ant augalų. Subręsta būdamas 2 metų.

Gyvena pelkėtų upių ir upelių dugne, veisiasi ežerų ir tvenkinių dumble, dažnai slepiasi žolių tankumyne. Minta smulkiais moliuskais, vabzdžių lervomis, kirminais. Gali kvėpuoti ne tik žiaunomis, bet ir atmosferos oru pro žarną. Vijūnas jautrus slėgio pakitimams: slėgiui keičiantis tampa labai neramus. Ištrauktos iš vandens žuvys skleidžia girdimus garsus.

Visai neseniai vijūnas Lietuvoje buvo gana dažnas, tačiau dabar jų smarkiai sumažėję. Vijūnas įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą, tad jį gaudyti draudžiama, o atsitiktinai sugavus būtina tuoj pat paleisti.

Vijūnas, Misgurnus fossilis, Europäischer Schlammpeitzger, Vingerjas, Piskorz.