Vėžiai tai vandenyje gyvenantys ir kvėpuojantys žiaunomis bestuburiai gyvūnai, jie priklauso nariuotakojų klasei. Visos vėžio galūnės ir visas kūnas padengtas kiautu, kuris ir sudaro jo išorinį skeletą, vidinio skeleto vėžiai neturi.

Vėžys turi labai stiprias ir aštrias priekines žnyples, jomis čiumpa įvairų grobį – įvairias žuvis, jų mailių, varles ir kt. Žnyplėmis vėžys gali labai stipriai sužnybti ir sužeisti – suaugęs pusiau peržnybia nedidelę žuvį ar varlę.

Vėžių apsivaisinimas vyksta spalio – lapkričio mėnesiais. Maždaug lapkričio antroje pusėje vėžio patelė deda kiaušinius, kurie laikosi jos uodegos apačioje, prilipę prie uodegos kojelių. Patelė dažniausiai slepia apie 100 kiaušinių.

Kitais metais, apie birželio antrąją pusę iš kiaušinių išsirita 10 – 12 mm ilgio vėžiukai, kurie dar trumpą laiką (maždaug iki pirmojo nėrimosi) lieka prie motinos. Vėliau, atsiskyrę nuo motinos, vėžiukai išsirausia urvelius ir pradeda savarankišką gyvenimą.

Vėžiui augti trukdo jo kiautas, todėl vėžys karts nuo karto iš jo išsineria ir užsiaugina kitą – didesnį. Pirmaisiais metais vėžys neriasi apie 8 kartus, antraisiais metais apie 5, o vėliau patinėliai neriasi po 2, o patelės po 1 kartą per metus. Nėrimosi metu vėžys slepiasi po akmenimis, medžių šaknimis, urve ar kitoje slėptuvėje. Išsinėręs iš kiauto, vėžys būna minkštas, labai pažeidžiamas, bei yra puikus grobis žuvims – unguriams, vėgėlėms ir kitoms plėšrūnėms. Išsinėrę iš kiauto vėžiai vadinami "sviestiniais”. Numetęs kiautą, urve lindi tol, kol nesukietėja naujasis. Tai trunka maždaug 8 – 10 dienų. Savo senąsias išnaras vėžys dažniausiai iškart suėda. Nėrimasis paprastai vyksta tik vasarą ar rudens pradžioje, kai šilta.

Vėžio patinėlis užauga iki 14 – 16 cm, o patelė – iki 12 cm ilgio, ir tik išimtinais atvejais vėžys gali išaugti iki 20 – 22 cm ilgio (vėžio ilgis matuojamas nuo galvos smaigalio pradžios iki ištiestos uodegos plokštelės galo). Vėžio patelė auga žymiai lėčiau nei patinėlis.

Vėžiai gyvena įvairiuose pratekančiuose bei švariuose vandenyse – įvairiose upėse, upeliuose, ežeruose. Dieną vėžys dažniausiai lindi pasislėpęs, ir tik  vakare dažniausiai iki pat ryto palieka savo slėptuvę. Naktį vėžiai ropinėja dugnu ir ieško maisto. Vėžiai vasarą dažniausiai lindi stačių gilumų krantuose, po medžių šaknimis, įvairiais žolių kupstais, po kerplėšomis, ar akmenimis ir panašiose vietose, o žiemą laikosi gilumose.

Vėžiai ėda viską ką randa: sraiges, varles, vabzdžius, jų lervas, žuvis, žuvų ikrus, muses, vandeninių augalų šaknis ir jų atžalas. Pastebėta kad ėda netgi masalui padėtas morkas ar burokus. Vėžiai labai ėdrūs ir godūs – kartais užpuola net vandens žiurkes ar mažesnius už save vėžius. Vėžys dažnai tūno savo urvo prieangyje ir laukia grobio, o kilus pavojui, jis skubiai lenda atgal į urvą.

Vėžiai turi gana daug priešų. Vėžiams pavojingi ešeriai, lydekos, unguriai, vėgėlės, daug nuostolio padaro kitos žuvys, ėdančios vėžio ikrus. Vėžiai taip pat turi jiems pavojingų ligų pavyzdžiui vėžių marą, kurią sukelia Bacillus peštis astaci. Šias maro bacilas platina žuvys, vandeniniai paukščiai ar kiti nesveiki vėžiai.

Lietuvoje gyvena dvi čiabuvės vėžių rūšys: plačiažnyplis vėžys {Astacus astacus L.) ir siauražnyplis vėžys (Astacus leptodactylus Esch.), bei dvi atvykėlės parazitinės – Žymėtasis vėžys (pacifastacus leniusculus) ir Rainuotasis vėžys (orconectes limosus). Dar visai neseniai dažniausiai aptinkamas buvo plačiažnyplis vėžys, o dabar šias abi rūšis baigia išstumti atvykėlės. Vietinių rūšių gaudymo laiką ir būdus riboja įstatymai , tačiau atvykėlius rekomenduojama gaudyti visais įmanomais būdais, bei griežtai draudžiama perkėlinėti į kitus vandens telkinius, kadangi abi atvykėlės rūšys smarkiai konkuruoja su vietinėmis rūšimis ir jas greit išstumia.