Vėgėlė yra vienintelis gėluose vandenyse gyvenantis menkių šeimos atstovas. Kūnas apvalus, uodega iš šonų suplota, į galą plonėjanti. Galva plati, iš viršaus suplota, pasmakrėje yra ūsas. Burna plati, joje yra daug nedidelių dantų, apatinis žandas kiek trumpesnis. Oda stora, minkšta, labai slidi. Žvynai smulkūs, ploni ir giliai odoje paslėpti. Nugara ir šonai pilkšvai žalsvi arba gelsvi su juodai rusvomis dėmelėmis ir juostomis, pilvas purvinai šviesus. Visi pelekų spinduliai minkšti. Nugariniai pelekai yra du – antrasis ir analinis labai ilgi. Pilviniai pelekai yra krūtininių pelekų priekyje. Akys mažos.

Vėgėlių daugiausia aptinkama šiaurinės Europos bei Azijos upėse ir ežeruose.  Lietuvoje yra Kuršių mariose, daugelyje mūsų ežerų ir upių, bet visur ne gausiai.

Jaunos vėgėlės minta dugno gyvūnija suaugusios yra plėšrios, jos puola įvairias žuvis, varles, vėžius, naikina nemažai žuvų. Plaukioja vėgėlė vingiuodama visu kūnu. Nakties metu mikliai gaudo grobį.

Vienerių metų amžiaus vėgėlė yra maždaug 12 cm ilgio. Užauga iki 1 metro ilgio ir sveria daugiau kaip 20 kg. Dažniausiai sugaunama nuo 0,2 iki 1 – 1,5 kg svorio. Vėgėlės subręsta ketvirtaisiais – penktaisiais gyvenimo metais, būdamos apie 35 – 45 cm ilgio. Neršia žiemą po ledu, gruodžio – vasario mėnesiais, kur akmenuotas ir žvirgždėtas gruntas. Vislums priklauso nuo amžiaus – paprastai išleidžia 33 000 – 5 000 000 ikrelių.

Vėgėlių žuviena balta, minkšta ir be ašakų, kepenys yra didelės ir riebios, iš jų daromi konservai ir gaminami žuvies taukai. Kai kuriose Lietuvos vietose, pavyzdžiui, Nemuno žemupyje ir prie Kuršių marių gyventojai valgo nevirtas vėgėlių kepenis (pabarsto druska, prideda svogūnų ir po pusvalandžio valgo), vartojant tokį maistą, yra pavojus užsikrėsti žuviniu kaspinuočiu, kurio lervos dažnai aptinkamos vėgėlių kepenyse. Todėl prieš vartojant vėgėles reikia gerai išvirti arba iškepti, gerai sūdytose žuvyse žuvinio kaspinuočio lervos žūsta tik po dešimties dienų.

vėgėlė vandeny

Vėgėlė žvejojama tik esant šaltesniam orui, t. y. rudenį ir žiemą. Mažuose skaidriuose upeliuose ją galima gaudyti ir anksti pavasarį. Orui atšilus, vėgėlė visiškai nekimba. Vasarą ji pagaunama tik atsitiktinai. Vėgėlė yra naktinis grobuonis, todėl ji žvejojama tik naktį, ypač tamsią ir vėjuotą, lyjant ir sningant… brr…

Vėgėlė kibti pradeda nusileidus saulei, apie vidurnaktį kimba geriau, ir tai trunka beveik iki saulės patekėjimo. Anksti pavasarį ima masalą ir dieną.

Dienos metu vėgėlė paprastai lindi olose, po akmenimis, tarp kerplėšų, tarp medžių šaknų arba ramiai tūno dugne. Vėgėlė mėgsta molėtą dugną, apneštą žvyru arba nedideliu kiekiu dumblo vietas prie stačių krantų, kerplėšų, akmens, molio luitų, gilias duobes.

Vėgėles gaudyti yra visiškai nesudėtinga ir prieinama kiekvienam žvejui. Dažniausiai ji gaudoma dugnine. Masalą vėgėlė dažniausiai praryja ir dėlto sunku išimti kabliuką, todėl patartina prie valo pritvirtinti užneriamus pavadėlius, vėgėlė nuo valo atkabinama su pavadėliu. Masalas – gružlys, kuoja, gabaliukas žuvies, mėsos, vištos žarnos, sliekas, vėžio kaklelis, varlės, bet manau geriausiai pūgžlys.

Vienu metu žvejojama keliomis meškerėmis. Jos gali būti užmetamos vakare ir ištraukiamos ryte. Jeigu yra pavojaus, kad masalas gali būti apsėstas augalais, dumblu ir pan., tai patartina bent per tam tikrą laiką ištraukus patikrinti prie žibinto arba laužo šviesos.

Ištraukiant meškerę, užkirsti nereikia, nes vėgėlė visuomet tvirtai užsikabina. Dažnai pasitaiko, kad, prarijusi masalą, vėgėlė pasislepia oloje arba užvynioja valą ant povandeninių daiktų. Tokiais atvejais vėgėlę išbaidyti ar išvilkti iš olos galima atsargiai tempiant valą arba stuksenant į kotą.

Vėgeles draudžiama gaudyti nuo gruodžio 15d. iki sausio 15d., šiuo metu jos neršia. Vėgėlę galima gaudyti ir žiemos metu naktimis iš po ledo, ypač tuoj po neršto, kai ji pradeda godžiai maitintis.

Vėgėlė – Lota lota, Burbot, Quappe, Mník jednovousý, Luts, Lotte (poisson), Miętus, Налим.