Ūsoriaus kūnas pailgas, apvalus, be dėmių arba jos yra mažos, rausvos spalvos. Šonai ir nugara žalsvi, pilvas šviesus. Burna apatinė, pusmėnulio formos; jos priekyje yra pora ilgesnių ūselių, o kampuose – pora trumpesnių. Nugarinio ir uodeginio pelekų kraštai tamsūs, kiti pelekai šviesesni, rausvos spalvos. Nugarinis pelekas aukštas, truputį įlinkęs, jo ketvirtasis   spindulys   yra ilgiausias,   kietas ir dantytas. Uodeginis pelekas giliai įkirptas. Analiniame peleke yra penki minkštieji spinduliai. Kūnas padengtas palyginti smulkiais, pailgos formos žvynais. Rykliadančiai trieiliai. Neršto metu patinams ant galvos ir nugaros atsiranda karpų.

Ūsoriai yra paplitę vidurinėje Europoje. Lietuvoje gyvena Nemune, Neryje, Žeimenoje. Pasižymi vikrumu ir greitais judesiais; dažnai, ypač prieš lietų, šokinėja virš vandens paviršiaus. Laikosi ten, kur stipri srovė ir akmenuotas gruntas, gilesnėse duobėtose vietose, ypač arti tiltų, vandens malūnų, prieplaukų. Pavieniui arba nedideliais būriais keliauja iš vienos vietos į kitą.

Užauga iki 85 cm ilgio ir 4 kg svorio, o literatūriniais duomenimis – net iki 10 kg. Subręsta ketvirtaisiais penktaisiais gyvenimo metais, būdami apie 25 cm ilgio. Neršia gegužė – birželio mėnesiais ten, kur stipri srovė, smėlėtas ir žvirgždėtas dugnas. Ikrelius leidžia dalimis. Ikreliai prilimpa prie akmenų, bet greit būna nuplaunami ir vystosi ant dugno. Neršto metu ikrai, o kai kurie autoriai tvirtina, kad taip pat ir kepenys bei žuviena, yra nuodingi.

Po neršto ūsoriai greit atsipeni, ir nuo rugpjūčio mėnesio ligi vėlyvo rudens yra jų žvejybos sezonas. Ūsorių jaunikliai minta vabzdžių lervomis, suaugusieji randa ant dugno kirmėlių, moliuskų, vabzdžių lervų, augalų liekanų. Didesnieji ūsoriai naikina žuvų ikrus ir smulkias žuvytes.

Nemune ir Neryje pastebėta pavojinga vadinamoji guzinė ūsorių liga. Žuvies raumenyse atsiranda iki vištos kiaušinio didumo guzai, kurie labai primena prilipdytas pieno spalvos skysčio votis. Skystyje yra labai daug mikroskopinio dydžio sporų (sporagyvio Myxobolus pfeifferi), kurios, patekusios į vandenį, gali apkrėsti ir sveiką žuvį. Ligoto ūsoriaus mėsa darosi gelsva, karti ir savo išvaizda primena drebučius. Žvynai praranda blizgesį, lengvai iškrinta. Užsikrėtusi žuvis dažniausiai stimpa, o pasveikusi atsparumo šiai ligai neįgyja ir gali vėl apsikrėsti. Sugavus ligotą arba negyvą žuvį, nereikia jos mesti atgal į vandenį, bet būtinai sunaikinti, pavyzdžiui, užkasant į žemę ar sudeginant.

Ūsorių žuviena yra ašakota, bet skani.

Ūsorius pradedamas žvejoti pavasarį, nuslūgus bei praskaidrėjus potvynio vandeniui ir atšilus orui. Iki neršto pradžios masalą ima silpnai, bet po neršto pradeda kibti gera – ypač nuo rugpjūčio iki spalio mėnesio. Ūsorių galima žvejoti visą parą, bet geriausiai jis masalą ima nuo saulėlydžio iki vidurnakčio ir anksti rytą. Blogiausiai ūsorius kimba vidurdienį. Kadangi ūsoriai mėgsta buriuotis, tai toje pačioje vietoje galima pagauti jų nemažai.

Ūsorius žvejojamas sraunios upės pagrindinėje tėkmėje, ypač ten, kur dugne yra akmenų, žvyro, žvirgždo, susigulėjusio smėlio. Žvejojamas dugnine meškere ir nuo kranto, ir iš valties. Masalas – sliekai, graužavirbos, nedidelės varlės, fermentinis sūris, vabzdžių lervos (ypač karkvabalio). Ūsorių galima jaukinti sliekais arba sūriu. Jaukinamas ir prieš žvejybą, ir jos metu. Masalą griebia energingai, bet atsargiai. Užkirstas smarkiai ir gana ilgai priešinasi. Užkirstas ūsorius mėgina pasislėpti už povandeninių daiktų, -  ir tai dažnai jam pavyksta. Tokiu atveju ūsorių reikia stengtis iš slėpynės išvaryti stuksenant ranka į kotą arba laukti, kol jis pats išeis, ir po to vilkti į krantą. Besivartydamas ūsorius kartais nutraukia pavadėlį.

Ūsorius – Barbus barbus. Aparas, ūsė, ūsuotis, Barbe, Flussbarbe, Pigge, Обыкновенный усач, Parma obecná, Márna, Flodbarb, Brzana.