Vaivorykštinis upėtakis daug kuo panašus į paprastąjį upėtakį, bet skiriasi nuo jo plačia oranžine juosta, kuri eina išilgai šonų viduriu ir ypač būdinga patinams neršto periode. Nugaroje yra daug juodų dėmelių. Šios žuvies ilgis 50 – 90 cm, svoris 0,6 – 1,6 kg, bet tvenkiniuose kartais gali užaugti net iki 6 kg svorio.

Vaivorykštinio upėtakio tėvynė yra Šiaurės Amerika, jos ruožas nuo Aliaskos iki Kalifornijos. Dar praėjusiojo šimtmečio pabaigoje šis upėtakis buvo atgabentas į Vakarų Europą ir daugelyje šalių sėkmingai aklimatizuotas kalnų upeliuose. Į Lietuvą vaivorykštinis upėtakis buvo atvežtas jau seniai. Jis buvo auginamas Aukštadvario tvenkiniuose, kuriuose iki šiol išliko jo nedideli kiekiai.

Gyvenimo būdu primena mūsų upėtakį, bet nuo jo skiriasi tuo, kad mažiau jautrus aukštesnei temperatūrai. Vandenyje turi būti pakankamai deguonies, o optimali vandens temperatūra – 20°C. Augimo tempu pralenkia mūsų upėtakį. Dėl šių savo privalumų vaivorykštinis upėtakis daug kur sėkmingai auginamas tvenkiniuose. Minta panašiu maistu kaip ir paprastasis upėtakis.

Neršia pavasarį srauniose vietose, ant akmenuoto grunto. Vislumas – 500 – 2500 ikrelių. Lytiškai subręsta trečiaisiais ketvirtaisiais gyvenimo metais.

Sportinė vaivorykštinio upėtakio charakteristika yra panaši į upėtakio, todėl vaivorykštinis upėtakis žvejojamas tokiais pat būdais kaip ir paprastasis upėtakis. Paprastai vaivorykštinis upėtakis geriausiai kimba rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais. Tinkamiausia žvejoti museline. Vaivorykštinis upėtakis yra paslankesnis, rajesnis bei godesnis už upėtakį ir užkirstas smarkiau ir gyviau priešinasi.

Vaivorykštinis upėtakis – Salmo irideus Gibons,