Upėtakis yra lašišinių šeimos žuvis, kuri nuo savo giminaičių skiriasi apvaliu kūnu ir trumpu buku snukiu. Upėtakis yra viena gražiausių žuvų, aptinkamų mūsų vandenyse. Jo standus, darnus kūnas padengtas smulkiais sidabriniais žvynais, nugara alyvinės žalios spalvos su tamsiais ruožais, šonai žalsvai gelsvi su juodomis, baltomis, raudonomis arba oranžinėmis dėmelėmis, apjuostomis šviesiais žiedais, pilvas pilkai baltas. Nugarinis pelekas dėmėtas šviesiais pakraščiais; pilvinis pelekas ryškiai geltonas.

Upėtakio spalva yra labai nepastovi ir priklauso nuo aplinkos, kurioje jis gyvena. Švariuose, skaidriuose vandenyse upėtakis paprastai būna šviesesnis, o tamsesniuose vandenyse – jo spalva tamsėja. Tą pat galima pasakyti ir apie upėtakio mėsą – šviesesnių, su auksiniu atspalviu ir raudonomis dėmelėmis upėtakių mėsa yra raudonesnė, kitais atvejais gelsva arba net visiškai balta.

Upėtakio dydis, panašiai kaip spalva, priklauso nuo vandens pobūdžio. Sekliuose, srauniuose upeliuose, kuriuose negausu maisto, jis išauga maždaug iki 40 cm ilgio ir iki 1 kg svorio, o giliuose vandenyse, kuriuose yra daug maisto, upėtakis gali užaugti iki 90 cm ilgio ir 5 – 6 kg svorio.

Upėtakis yra sėsli gėlųjų vandenų žuvis. Jis laikosi švariuose, tekančiuose, deguonies turtinguose vandenyse, kalnų upėse, pratekančiuose ežeruose, šaltinių gausiuose upeliuose, kurių – vanduo visuomet yra šaltas. Tinkamiausia vandens temperatūra upėtakiui yra 14 – 16C°.

Išskyrus kai kurias lašišines žuvis, savo vikrumu, judrumu, tverme,  jėga ir atsargumu upėtakis sau lygių kitų žuvų tarpe neturi. Upėtakis vilioja ne tiktai žveją sportininką, bet ir puikios žuvies mėgėją.

Dienos metu upėtakis dažniausiai slepiasi po akmenimis, šaknimis, olose ir kitose gerai apsaugotose  landynėse.   Jei aplinkui viešpatauja tyla, tai kartais jis išplaukia į atviras vietas.

Būdamas atviroje vietoje arba slėpynėje, upėtakis budriai seka artėjantį grobį, stropiai apžiūrėdamas visą aplinką. Artėjant vabzdžiui ar kitam kuriam grobiui, upėtakis nejuda tol, kol grobis nepriartėja per šuolio nuotolį. Grobiui priartėjus, upėtakis, padaręs uodega keletą smūgių, žaibo greitumu metasi jo link, kartais iššokdamas net iš vandens. Pagriebęs grobį, upėtakis grįžta atgal į savo pirmykštę vietą. Pastebėta, kad upėtakis visą laiką būna pasirinktoje vietoje ir net išbaidytas sugrįžta atgal. Savo mėgstamą vietą upėtakis apleidžia tiktai besikeičiant vandens lygiui, esant dideliam potvyniui arba labai nusekus vandeniui.

Upėtakis mėgsta gyventi vienas. Šį savo paprotį upėtakis pakeičia tiktai neršto metu, kuriam praėjus, vėl grįžta į savo buveinę ir vėl tampa sėslus bei vienišas.

Spalio mėnesio pradžioje upėtakiai pradeda buriuotis ir upokšniais kyla aukštyn neršti. Neršia nuo spalio vidurio iki gruodžio pradžios. Ikrelius upėtakiai leidžia sekliose vietose, kuriose yra žvirgždo, smulkių akmenėlių, arba tiesiog srauniose vietose, akmenų priedangoje. Neršti pasirinktoje vietoje patelė keliais energingais uodegos judesiais dugne padaro nedidelę duobutę ir į ją padeda ikrus, kuriuos tuojau patinas apšlaksto pieniais ir tokiu būdu apvaisina. Po to patelė padėjus ikrelius pridengia žvirgždu ir palieka. Upėtakis ikrelių padeda palyginti mažai, upėtakio patelė vienam savo svorio kilogramui turi 1500 – 2000 ikrelių.

Maždaug po 8 – 10 savaičių išsivysto mailius, kuris tam tikrą laiką būna visiškai nejudrus. Tokioje būklėje mailius būna tol, kol nesunaudoja trynio maišelio, kol nereikia ieškoti kito maisto. Iš pradžių upėtakis minta labai mažais vandeniniais gyvūnėliais, vėliau įvairiais vabzdžiais, pavyzdžiui, lašalais, uodais, musėmis bei jų vikšrais, žiogais, žirgeliais, trūkliais, apsiuvomis, šoniplaukomis, sliekais ir kitais gyvūnais, o subrendęs neatsisako ir žuvies mailiaus. Praėjus trims mėnesiams išsiritus iš ikrelių, išsivysto gražios žuvelės, su krintančiomis į akis tamsiai rudomis skersinėmis juostomis šonuose. Šiuo laiku mažos žuvelės jau pradeda atsiskirti nuo bandos, susiieško sau lindynes ir pamažu pradeda suaugusių žuvų gyvenimą.

Upėtakį žvejoti yra gana sunku, nes jis yra labai atsargus ir baikštus. Žvejoti ypač sunku skaidresniuose vandenyse, nes jis gerai mato. Pakanka upėtakiui pastebėti žmogaus arba tiktai meškerės šešėlį, jis tuojau pasislepia ir šioje vietoje nebekibs. Galima ištisas valandas išsėdėti atviroje vietoje ir ne tiktai neištraukti, bet ir nepastebėti nė vienos žuvies.

Staigiai išgąsdintas upėtakis galvotrūkčiais metasi vandens paviršiumi, sukelia triukšmą ir kartu sąmyšį kitų arti esančių žuvų tarpe. Po to toje vietoje žuvys nekimba ilgą laiką, kartais visą dieną.

Labai svarbu pažinti upelio krantus ir tyliai nepastebėtam priartėti prie tinkamų gaudymui vietų. Tinkamiausia vieta gaudyti yra tarp krūmų, po medžiais, už didelių akmenų, tarp aukštų žolių. Jei priedangos nėra, tai patartina atsistoti toliau nuo kranto ir užmesti nematant vandens. Nereikia upelio krantais trankiai vaikščioti, nes kiekvienas pasigirdęs triukšmas, pavyzdžiui, smėlio girgždėjimas, garsi kalba, šūkavimai ir kt., upėtakį labai baugina, o įbauginta žuvis neima masalo. Jeigu vanduo yra apydrumstis, galima prie vandens prieiti arčiau arba net įbristi.

Upėtakis žvejojamas nuo ledų išėjimo iki rugsėjo mėnesio pabaigos, t. y. iki to laiko, kai upėtakis pradeda ruoštis neršti.  Upėtakį geriausia žvejoti vakare, leidžiantis saulei. Neblogas laikas ankstyvas rytas, ypač vasarą. Apsiniaukusiomis ir lietingomis dienomis upėtakis sėkmingai žvejojamas ir dieną – geriau pirmoje dienos pusėje. Dieną tinkamiausias laikas žvejoti nuo 9 val. ryto iki vidudienio. Ramiomis, šviesiomis naktimis upėtakis žvejojamas iki vėlaus ryto. Rytais, esant didelei rasai, upėtakis dažniausiai ieško maisto dugne ir vandens paviršiuje nesirodo.

Upėtakius žvejojant, reikia atsižvelgti į vandens lygį. Vandens lygiui kylant, upėtakis būna mažiau atsargus, iš duobių išeina į seklesnius užutakius ir energingai medžioja praplaukiantį grobį. Vandens lygiui krintant, upėtakis traukiasi į duobes ir gilesnius duburius, todėl kurį laiką masalo visiškai neima arba ima labai silpnai. Vandeniui susidrumstus, upėtakis laikosi arčiau kranto.

Sėkmingiausiai upėtakiai žvejojami museline. Meškerykotis imamas lengvas, vienarankis, su itin lanksčia viršūne valas — konusinis, neperšlampantis; pavadėlis — labai švelnus, plonas,  kabliukas – mažas, 5 – 7 mm dydžio, labai aštriai nusmailintas.

Žvejojant museline, masalu naudojamos miniatiūrinės blizgės ir ypač  įvairios dirbtinės muselės. Labai svarbu parinkti museles pagal spalvą. Pavasarį upėtakiai sėkmingiausiai žvejojami naudojant masalu smulkias rudas museles, panašias į lašalus, tuo metu pasirodančius virš vandens. Vasarą, taip pat ir dienos metu, upėtakis mieliau griebia nedideles ryškias ir margas museles – auksuotas, geltonas, raudonas ir ryškiai mėlynas. Rudenį geriausia meškerioti sekasi pilkomis ir juodomis muselėmis, tačiau šiltomis ir saulėtomis dienomis vis dėlto geriau gaudyti ryškesnėmis ir margesnėmis muselėmis. Stovinčiame skaidriame vandenyje, ramiai tekančiuose upeliuose ir upokšniuose upėtakis dažnai ima žiogo nedidelio drugelio, vandeninio vabzdžio, vabzdžių vikšro imitacijas, todėl, pasirenkant dirbtines museles, reikia visuomet imti panašiausias į tikruosius vabzdžius.

Skaidriuose vandenyse su ramiu, lygiu paviršiumi geriausia gaudyti sausa musele, plaukiančia vandens paviršiumi, po lietaus arba vėjuotu oru upėtakis žvejojamas šlapia musele, šiek tiek pasineriančia ir plaukiančia netoli nuo vandens paviršiaus.

Gaudant museline, pasirenkama tinkama vieta ir atsargiai prie jos prieinama aukščiau nurodytu būdu. Vietos žvejojimui parenkamos einant paupiu prieš srovę.

Žvejojant dirbtiniu masalu, valas užmetamas taip, kad skrendantis masalas imituotų skrendančio vabzdžio judesius. Į vandenį nukritusiam masalui leidžiama plaukti tomis vietomis, kuriose daugiausia skraidančiųjų virš vandens vabzdžių.

Upėtakis, masalą staigiai pagriebęs, žaibo greitumu pranyksta. Tokiu atveju žvejas jaučia stiprų ir staigų smūgį, o meškerykotis smarkiai sulinksta. Šiuo momentu yra labai svarbu atlaikyti neriančio upėtakio šuolį įvairiai manevruojant meškerykočiu ir išleidžiant iš ritės valą, nes priešingu atveju gali nutrūkti valas, pavadėlis, kabliukas arba nulūžti meškerykotis.

Kadangi žvejojant vienrankiu museliniu meškerykočiu valą tenka numesti gana toli, 20 metrų ir toliau, tai žuvį užkirsti būna gana sunku, todėl po užmetimo meškerykočio viršūnę patartina nuleisti žemyn, bet neatleisti valo. Žuvis užkertama lengvu, užtęsiamu meškerykočio mostelėjimu į save. Taip užkirsta žuvis retai nutrūksta nuo kabliuko. Stambesnį upėtakį reikia stengtis nuvarginti, tam tikslui panaudojant ritę ir valo atsargą joje.

Užkirstas upėtakis labai priešinasi ir lengvai nepasiduoda. Jis yra labai judrus ir, pakliuvęs ant kabliuko, parodo tiek gyvumo, jog dažnai visa kova, nuo užkirtimo iki pat išvilkimo, vyksta vandens paviršiuje.

Pagavus vieną upėtakį, geriau toje vietoje nebežvejoti ir pereiti į kitą, o į pirmąją grįžti po 20 – 30 minučių, įbauginta žuvis per tą laiką nurims ir bus sėkmingesnė žvejyba.

Upėtakis taip pat meškeriojamas ir spiningu. Gaudoma spiningu tada, kai yra didelė rasa ir kai virš vandens paviršiaus nematyti vabzdžių, t. y. tuo metu, kai upėtakis maisto ieško gilumose. Masalui tinka nedidelės besisukančios blizgės su trišakiais kabliukais, užmaskuotais ryškiomis plunksnomis, pailgos besivartančios blizgės, darančios staigius šuolius į šalis, devonai, kombinuotieji masalai (blizgės ir dirbtinės muselės kombinacija).

Žvejojant upėtakį spiningu, valas imamas labai plonas. Bendras masalo ir svarelio svoris turi būti ne didesnis kaip 17 – 19 gr, o masalo ilgis – ne didesnis kaip 45 mm. Žvejojant besisukančiomis blizgėmis, patartina dėti sunkesnes blizges uždėti suktuką, neleidžiantį susisukti valui.

Masalas užmetamas kiek aukščiau gilių duobių pasroviui taip, kad blizgė praplauktų duobės slenkstį, o dar geriau, kad ji praeitų pro vandenyje augančius krūmelius arba po medžių pašakniais. Užmestam masalui leidžiama nusėsti ant dugno, o vėliau, prilaikant ritės sukimąsi, leidžiama jam pasisukti į dešinę (jei gaudoma nuo dešiniojo kranto) arba į kairę (jei gaudoma nuo kairiojo kranto) ir plaukti į pasirinktą vietą, kurioje tikimasi aptikti žuvį.

Spiningo meškerykotis imamas vidutinio stiprumo, su labai lanksčia viršūne.

Upėtakis užkertamas gana silpnai, nes besitąsydamas jis pats užsikerta. Žuviai ištraukti į krantą būtinai reikia turėti graibštelį, nes be jo labai dažnai žuvis nutrūksta.

Upėtakis yra labai vertinga žuvis, todėl jis auginamas dirbtiniuose tvenkiniuose kaip kultūrinė žuvis. Tvenkinių ūkyje upėtakis po karpio užima antrąją vietą. Dirbtiniai tvenkiniai upėtakiams įrengiami prie sraunių upelių bei upokšnių, teikiančių daug deguonies turintį ir šaltą vandenį, kuris yra svarbiausioji sąlyga upėtakiui gyventi ir veistis.

Natūralios kilmės masalais marguosius upėtakius gaudyti draudžiama, taip pat draudžiama gaudyti nuo spalio 1 d. iki gruodžio 31 d.

Margasis upėtakis – paprastasis upėtakis, Salmo trutta fario, Brown Trout, Bachforelle