Ungurys
Ungurio
kūnas ilgas, cilindrinis, tik uodegos dalyje iš šonų suplotas. Oda dėl
gausių gleivių labai slidi, todėl šią žuvį išlaikyti rankose labai
sunku. Gleives pašalinus, aiškiai matyti parketo tvarka išsidėstę
smulkučiai žvyneliai. Pilvinių pelekų nėra. Žanduose daug smulkių aštrių
dantelių. Jaunų ungurių nugara pilkai ruda, pilvas gelsvai baltas.
Lytiškai bręsdami unguriai tamsėja, jų nugara darosi beveik juoda, o
kūno apačia ryškiai sidabrinės spalvos.![](http://zvejys.ucoz.com/_pu/0/24371280.jpg)
Unguriai užauga iki 1,5 m ilgio ir iki 6 kg svorio, bet, būdami 1 m ilgio ir 2 kg svorio, jau yra pilnai suaugę.
Ungurys paplitęs Europos pakraščiuose
nuo Baltosios jūros iki Juodosios. Daugiausia yra Vakarų Europoje. Gana
gausus ir Baltijos jūroje, iš kur upėmis retkarčiais pasiekia net Volgą
ir pagaunamas net šios upės deltoje.
Lietuvoje daugiausia ungurių aptinkama
Kuršių mariose, bet yra ir upėse bei daugelyje ežerų. Drėgnomis naktimis
unguriai grioviais ir pievomis gana toli gali nušliaužti į tokius
baseinus, kurie su upėmis nesusisiekia.
Unguriai didžiąją savo gyvenimo dalį
praleidžia gėlame vandenyje, bet veistis grįžta į jūrą, ir šiuo
atžvilgiu labai skiriasi nuo kitų praeivių žuvų, kurios gyvena jūroje,
bet veisiasi tik upėse.
Ungurių veisimasis gamtos tyrinėtojams
labai ilgai buvo didelė paslaptis, nes pagautuose gėlame vandenyje
unguriuose niekas nebuvo matęs išsivysčiusių lytinių organų. Nenuostabu,
kad apie šią žuvį plito įvairios legendos. Ungurių veisimąsi pavyko
išaiškinti tik XX a. pirmajame ketvirtyje. Jau nuo seniai buvo žinoma,
kad gyvenantieji gėluose vandenyse unguriai, pasiekę atitinkamą dydį,
tamsiomis naktimis sprunka iš ežerų į upes, o iš čia į jūras ir niekad
daugiau nebegrįžta. Baltijos baseino upėmis tokie unguriai intensyviai
migruoja pavasarį, ypač užėjus lietingam ir audringam orui. Iš Baltijos
jūros jie skuba Danijos link, per valandą vidutiniškai nuplaukdami 15
km, o mažesniuose atstumuose – net iki 50 km. Pasiekę Šiaurės jūrą,
unguriai gelmėmis perplaukia Atlanto vandenyną ir veisiasi vakarinėje
jo dalyje – Sargaso jūroje. Ši Atlanto vandenyno dalis yra
maždaug tarp Bermudų ir Mažūjų Antilų salų.
Ungurys visuomet kimba užtikrintai. Jis
neskubėdamas masalą praryja ir plaukia tolyn. Pajutus ėmimą, užkirsti
reikia ne tuojau, bet palaukus bent 2 – 3 sekundes, t. y. kol bus
prarytas masalas. Užkertama stipriai. Užkirstas ungurys gana smarkiai
priešinasi, labai blaškosi, vartosi, stengiasi pasislėpti arba tiesiog
apsivynioja ant povandeninių daiktų. Jeigu unguriui pavyksta pasislėpti,
tai jis iš slėpynės išvaromas smarkiai stuksenant ranka į kotą. Valas,
šiuo atveju turi būti įtemptas. Nepaisant ungurio priešinimosi, jis
išvelkamas palyginti nesunkiai. Kadangi ungurio nuvarginti beveik
negalima, tai reikia stengtis jį iš vandens vilkti kaip galima greičiau
ir neleisti jam pasislėpti.
Ungurys yra labai stiprus ir gajus,
todėl su pagautu unguriu nelengva susidoroti. Išvilktą iš vandens ungurį
reikia pavilkti kiek į krantą. Plikomis rankomis ungurio išlaikyti
negalima, todėl rankas reikia patrinti drėgnu smėliu arba apvynioti
šilkiniu audiniu.
Gyvą ungurį reikia laikyti stipriame drobiniame maišelyje
Ungurys be vandens gyvas išbūna daugiau kaip parą.
ungurys – Anguilla anguilla
|