Kūnas verpstės pavidalo, padengtas plonais, lengvai slenkančiais žvynais. Apatinis žandas platus ir atsikišęs. Nugara rusvai žalia, pilvas baltas, šonai sidabrinės spalvos, su mėlynu atspalviu. Yra riebalinis pelekas. Žanduose ir ant liežuvio aštrūs dantys. Šviežia žuvis turi specifinį, aštrų, panašų į agurkų kvapą. Neršto metu stintų kūnas pasidengia spuogeliais. Mėgsta gerai prisotintą deguonies vandenį. Jos paprastai laikosi viršutiniuose vandens sluoksniuose; stipriam vėjui pučiant arba temperatūrai krintant, nusileidžia gilyn arba arti pakraščių ieško užuovėjos. Stintų jaunikliai minta smulkiais vėžiagyviais, o suaugusios stintos, be jų, dar minta dugno gyvūnija, naikina taip pat savo ir kitų žuvų jauniklius ir kiaušinius.

Stintos mėgsta gilias vietas ir vandenį gerai prisotintą deguonies. Laikosi paprastai viršutiniuose vandens sluoksniuose, bet temperatūrai krintant ir stipriam vėjui pučiant, nusileidžia gilyn arba ieško užuovėjos arti pakraščių.

Neršia balandžio – gegužės mėnesiais. Lipnius, smulkius ikrelius leidžia ant smėlėto, žvirgždėto dugno ir ant augalų. Stintų ikrus labai naikina pūgžliai. Lietuvos vandenyse gyvena dvi stintų formos – didstintė ir stintelė. Kai kas mano, kad Kuršių mariose šios dvi stintų formos yra ta pati, tik skirtingo amžiaus didstintė.

Jauniklės maitinasi vėžiagyviais, o suaugusios dar minta ir dugnine gyvūnija, naikina savo ir kitų žuvų jauniklius, ir ikrus. Neršto metu nesimaitina. Dėl maisto stintos konkuruoja su aukšlėmis ir seliavomis. Bet ežeruose, kur sutinkamos visos šios trys žuvų rūšys, tarp jų konkurencija sušvelnėja, kadangi aukšlės laikosi arti vandens paviršiaus, stintos vengia šiltesnio vandens ir eina gilyn, o seliavos paprastai gyvena daugiau, negu 10 metrų gilumoje.

Stintų priešai yra starkiai, ešeriai, lydekos, vėgėlės, unguriai, vandeniniai paukščiai, ir varnos. Vasaros metu dažnai galima pastebėti, kaip ešeriai persekioja jauniklių stintų būrius.

Ledams ištirpus, stintos plaukia į Nemuną, dažniausiai pro Skirvytę. Neršto metu stintų susirenka labai dideli būriai. Anksčiau, gaudant traukiamaisiais tinklais, per vieną tinklo patraukimą per viena traukimą jų būdavo pagaunama netgi keletas tonų.

Stintos greit atstato savo išteklius, todėl jos ir žvejojamos didesniais kiekiais, ypač stintelės, kurios lytiškai subręsta labai anksti. Stintų atžvilgiu žvejams yra žinomi geri ir blogi metai, tai galima paaiškinti tuo, kad jų gyvenimas palyginus su kitomis žuvimis yra trumpas ir jos neršia dažniausiai vieną ir tik retais atvejais keletą kartų gyvenime, todėl veistis nepalankiomis sąlygomis, kuomet išsirita mažas jauniklių kiekis (pvz.: dėl vandens lygio svyravimo nerštavietėse, vėlyvo pavasario ir kitų sąlygų pasikeitimo), jau artimiausiais metais jų sugavimas labai krenta, o esant palankiems veisimosi metams — jų vėl labai greit padaugėja.

Lietuvos vandenyse aptinkamos dvi stintų formos: didstintė – Osmerus eperlanus eperlanus (L.) ir stintelė – Osmerus eperlanus eperlanus m. spirinchus Palias. Manoma, kad Kuršių mariose šios dvi stintų formos yra ta pati, tik skirtingo amžiaus didstintė.

Didstintė – tai jūrinė stintos forma, užtinkama mažesnio druskingumo jūrų plotuose, ypač arčiau upių žiočių. Turi gerai išsivysčiusius dantis.  Randama Europos pakraščiuose pradedant šiaurės vakarų Ispanija, prie pietinės Anglijos, toliau palei Daniją ir Norvegiją, pagaliau yra daugelyje Baltijos jūros vietų, iš kur daug jų plaukia į Nevą, Kuršių marias ir i Nemuną. Nemunu pasiekia Sovietską ( Tilžę ) ir Smalininkus, Nevoje aptinkama apie Leningradą.

Didstintė dažniausiai užauga 15-20 cm ilgio ir 20-35 g svorio, kartais pasitaiko iki 30 cm ilgio ir 75 g svorio. Trijų metų amžiaus didstintės yra apie 15 cm ilgio, šešių metų amžiaus – apie 19cm. Gyvena iki 9 metų amžiaus. Subręsta trečiaisiais ketvirtaisiais gyvenimo  metais. Vislumas – nuo 9 000 iki 40 000 ikrelių.

Stintelė – tai ežerinė stintos forma. Jos dantys silpnai išsivystę. Kūnas yra pilkai  mėlynas ir beveik permatomas. Lietuvoje užtinkamos dideliuose ir giliuose ežeruose, tokiuose kaip Baluošas ir Asveja, Kuršių mariose, o pavasarį ir Nemuno žiotyse. Stintelėms tinka  daugelis Lietuvos ežerų, tačiau dėl raidos ypatumų dabar stintelių ne visur yra. Jas patartina įveisti ten, kur gyvena starkiai, kadangi pastebėta, jog ten kur yra stintelių jauniklių, ten ypač gerai auga starkiu jaunikliai, o kur gausu stintų iraukšlių – stambesnieji starkiai. Stinteles veisti nesunku, tačiau jų veisimui ypatingas dėmesys neskiriamas.

Pirmaisiais gyvenimo metais turi 6-8 cm ilgio ir 2-3 g svorio. Pagaunamos stintelės esti 15-18 cm, kartais 20 cm ir didesnės, ir sveria 30-40 g, retai net iki 80 g. Didelės stintelės yra Lušos, Dubingių, Aiseto ir kituose ežeruose. Subręsta stintelės antraisiais trečiaisiais gyvenimo  metais.

Stinta gaudomanuo birželio iki lapkričio mėnesio, geriausia gaudyti anksti rytą ir vėlai vakare. Ji žvejojama 2-2,5 m gylyje. Tinkamiausia žvejoti plūdine. Masalas – maži sliekai, nereidos, žuvies mėsos gabaliukai. Geriausia žvejoti upokšnių intakuose, akmenuotose įlankelėse.

Taip pat labai sėkmingai stinta gaudoma ir žiemą, nuo ledo, giliose vietose, naudojant tam tikras sistemėles. Gaudoma ne tik giliuose ežeruose, tačiau ir Kuršių mariose. Sistemėlės stintoms naudojamos įvairiausios, tačiau visos jos kažkuom panašios: svoris ar blizgė apačiojeir aukščiau 2-3 trumpi pavadėliai su kabliukais ar avižėlėmis. Stintinė sistemėlė būna iki 0,5-4m, ir kiekvienas žvejas ją tobulina savaip, pavyzdžiui: daug diskusijų kyla, ar reikia naudoti florescuojančius masalus, ar naudoti paprastus kabliukus, ar rišti avižėles.

Stinta – Osmerus eperlanus, didstintė, stinta, stintelė, stinte,  smelt, kuore, muikku, Bűzös lazacok, корюшка, кереха,корешок, нагыш.