Starkis
Starkis
– pailga, smailagalvė žuvis. Be smulkių dantų, žanduose turi po du
didelius dantis, primenančius iltis. Nugarinių pelekų yra du; jie turi
kietus duriančius spindulius. Nugara žalsvai pilka, pilvas baltas;
šonuose yra 8 – 12 tamsių dėmių, kurios dažnai sudaro skersai kūną
einančius dryžius. Nugariniai ir analinis pelekai pilki, išmarginti
tamsiomis dėmelėmis, kiti pelekai – šviesiai geltoni.
Starkių
aptinkama nuo Elbės iki Uralo, didesnėse upėse, įtekančiose į Baltijos,
Juodąją, Azovo, Kaspijos bei Aralo jūras, taip pat ir dideliuose
ežeruose. Lietuvoje starkiai gyvena Kuršių mariose, ypač daug jų
pietinėje dalyje. Nemunu jie pakyla net iki Kauno. Starkių yra įveista
ežeruose. Laikosi augalais neapaugusiuose vandens baseinų plotuose, 3 -4
metrų gylyje. Mėgsta švarų, turtingą deguonies vandenį, anglies
dvideginio kiekiui vandenyje yra daug jautresni, negu, pavyzdžiui,
karšiai. Didelis vandens drumstumas, ypač po ilgesnio ir smarkesnio
lietaus, dažnai esti starkių žuvimo priežastis. Starkių jaunikliai
paprastai laikosi netoli pakraščių. Pirmaisiais gyvenimo mėnesiais
starkiai minta smulkiais vėžiagyviais, vėliau vabzdžių lervomis,
moliuskais, kirmėlėmis ir žuvų jaunikliais, suaugę yra plėšrūs,
skirtingai lydekoms, dažniausiai naktį aktyviai gaudo mažas žuvis,
pavyzdžiui, stintas, aukšles, seliavas, gružlius, pūgžlius. Auga
starkiai palyginti greitai, pavyzdžiui, ketverių metų amžiaus būna
maždaug 40 – 45 cm ilgio ir sveria 600 – 800 gr. Užauga daugiau kaip 1 m
ilgio ir iki 12 kg svorio. Subręsta starkiai ketvirtaisiais
penktaisiais, rečiau trečiaisiais gyvenimo metais. Neršia paprastai
gegužės mėnesio pirmoje pusėje, netoli pakraščių, 0,5 – 1 m gilumoje,
kur smėlėtas, žvirgždėtas, akmenuotas dugnas, taip pat ir kur yra
povandeninių augalų. Nerštą gana sunku pastebėti, nes starkiai neršia be
triukšmo ir nesirenka dideliais būriais. Vislumas – 200 000 – 500 000
ikrelių, o stambesnių individų – ir didesnis.
Starkių žuviena balta, skani, tačiau neriebi (0,2 – 0,6% riebalų), smulkių kaulų mažai.
Starkis
pradedamas žvejoti nuo balandžio mėnesio, kai atslūgsta ir praskaidrėja
potvynio vanduo. Starkis pradeda imti masalą po neršto ir ima iki
spalio mėnesio. Žvejojamas jis nuo vakarinių prieblandų iki aušros.
Pastebėta, kad vidurnaktį kimba kiek blogiau. Dienos metu laikosi
gilesnėse duobėse ir nesimaitina.
Starkis žvejojamas gilesnėse vietose,
tarp akmenų, kerplėšų, prie vandens sūkurių. Žvejojamas spiningu,
plūdine, vilktine, skrituliais. Spiningui kotas imamas ilgesnis, masalas
– žuvelės pavidalo nedidelės blizgės, aukšlės imitacija, gabaliukas
aukšlės, pritvirtintas prie stambaus paprasto kabliuko. Plūdinei kotas
parenkamas stiprus ir ilgas, masalas – gružlys arba aukšlė. Bet kuriuo
būdu žvejojant, masalas turi būti arti dugno. Įsidėmėtina, kad starkiui
masalas turi būti smulkus.
Starkis
ima masalą energingai ir užtikrintai – dažnai pats užsikerta. Užkirstas
starkis staigiai ir stipriai metasi į šalį, mėgina pasprukti ir
pasislėpti tarp povandeninių daiktų. Žvejas turi stengtis sumaniai
atlaikyti šį starkio šuolį ir, jeigu galima, išvilkti jį į atvirą
vandenį ir nuvarginti. Būna, kad jau nuvargintas ir prie kranto
privestas starkis pakartotinai smarkiai pasipriešina, todėl privestą
starkį reikia imti graibšteliu. Bet starkis priešinasi neilgai. Starkio
žvejyba kai kuo yra panaši į lydekos.
Starkis – Sander lucioperca, sterkas, sudokas, Zander, Бяла риба, Koha, Kuha. Smuđ, Sandacz, Судак.
|