Išoriniu pavidalu ir spalvomis skersnukis primena kuoją, tačiau nuo jos, kaip ir nuo visų kitų karpinių žuvų, skiriasi savo žiotimis, kurios atsirado snukio apačioje skersinio plyšio pavidalu. Apatinio žando kraštas aptrauktas kremzle, kurios aštria briauna, tartum peiliu, žuvis nugnyba nuo povandeninių daiktų dumblius, kuriais minta. Pilvo ertmės plėvė juoda.

Užauga 20 – 35 cm ilgio ir 150 – 800 g svorio. Gyvena upėse, kurios iš pietų įteka į Šiaurės ir Baltijos jūras. Artimi porūšiai yra upėse, priklausančiose Juodosios Ir Kaspijos jūrų baseinams. Skersnukių dažnai užtinkama Nemune ir Neryje. Jie plaukioja palei dugną būriais, laikydamiesi pagrindinės srovės, ypač kur greita srovė staiga lėtėja ir darosi giliau. Jie vengia žemupių su lėta srove, taip pat ir aukštupių.

Neršia balandžio pabaigoje ir gegužės mėnesį, kai vanduo sušyla iki 6°C. Vislumas – 1700 – 12 500 ikrelių. Ikrai leidžiami negiliose vietose, ant akmenų, prie kurių prilimpa. Jaunikliai iš pradžių minta smulkiais vandeniniais gyvūnais, o netrukus pradeda misti augaliniu maistu. Suaugusių skersnukių žarnose randama daugiausia dumblių ir tik retkarčiais vėžiagyvių, vabzdžių  lervų arba žuvų ikrų. Ilgos skersnukių žarnos rodo, kad žuvys dažniausiai minta mažai maistingu maistu ir tik retkarčiais užkanda augalinio maisto. Maitinasi ryte ir dieną.

Skersnukis įdomi žuvis. Skersnukiai plaukioja būreliais, visi kiekvieno būrelio nariai vienodo amžiaus – pakęsti negali jaunesnių, tuoj nuvaro šalin. Ir plaukia ši žuvis savotiškai – skersnukiškai, pilvu dugną liesdama. Pažvelgę iš aukščiau į upę, dugne pastebėsite sidabru žaižaruojantį skersnukių būrelį – tai šen, tai ten blykčioja jų sidabriniai šonai. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai nerūpestinga, žaisti mėgstanti žuvis. Apgaulingas šis įspūdis. Skersnukis ne iš linksmuolių. Nuo šono ant šono jis verčiasi ne todėl, kad jam linksma, o dėl to, kad jo burna apačioje, ir kitaip jis negali maisto paimti.

Skersnukis mėgsta laikytis upės tėkmės vidutinėje arba stiprioje srovėje, ypač kur greita srovė staiga lėtėjas ir pradeda gilėti. Mėgsta smiltingą ir akmenuotą dugną, kur yra stambių akmenų. Tokiose vietose paprastai būriuojasi vienodo amžiaus ir dydžio skersnukiai. Pavasarį skersnukiai randami 1,2 – 2 m gylyje, o vasarą jie dažniausiai būna kiek giliau, paprastai žemiau sraunių rėvų arba protakose tarp seklumų. Vėlyvą rudenį, jis laikosi dumblėto smėlio ar žvyruoto dugno. Mėgsta nestiprią srovę. Šalčiams paspaudus, nueina žiemoti į duobes.

Skersnukį žvejoti draudžiama!

Skersnukis – Chondrostoma nasus, kaltukas, juodpilvė, swinka, подуст, nase, quermaul.