Šapalo, kuris literatūroje kartais neteisingai vadinamas mekne, galva stora, kakta plati. Šonai apvalūs, baltos arba gelsvos spalvos. Žvynų kraštuose paprastai yra juodi taškeliai. Nugara apvali, tamsiai žalia, pilvas sidabrinio atspalvio. Poriniai ir analinis pelekai oranžinės spalvos arba raudoni. Nugarinis pelekas tamsus, atrodo lyg nupjautas, ir prasideda virš pilvinių pelekų vidurio. Uodeginis pelekas pilkas, palyginti trumpas, mažai iškirptas. Analinis pelekas apvalus. Burna didelė ir jos viršūnė viename lygyje su akies viduriu. Akys geltonos.

Užtinkama beveik visoje Europoje. Sibire ir vidurinėje Azijoje. Lietuvoje šapalų daugiausia užtinkama srauniose upėse, kur švarus vanduo, smėlėtas, akmenuotas arba molingas dugnas, pavyzdžiui, Žeimenoje, Merkyje, taip pat Nemune, Neryje, Kuršių mariose. Ežeruose daug retesni. Mėgsta seklumas, verpetus ir smarkią srovę: vengia užaugusių ir dumblingų vietų. Vietose, kur yra daug meknių, būna mažai šapalų, ir atvirkščiai.

Šapalai yra labai rajus. Minta vabzdžiais, kirmėlėmis, vėžiais, varlytėmis, naikina žuvų ikrus ir jauniklius. Jaunesni šapalai minta dar ir augaliniu maistu. Užauga šapalai iki 50—80 cm ilgio ir 4 kg svorio; literatūroje buvo aprašyta individų, sveriančių iki 8 kg. Dažniausiai pagaunami šapalai 30—40 cm ilgio. Subręsta šapalai turėdami apie 200 g svorio (ketvirtaisiais gyvenimo metais). Neršia gegužės mėnesį. Patelių vislumas — 100 000—200 000 ikrelių.

Žvejojamas nuo pavasario, pradėjus slūgti potvynio vandeniui, iki rudens. Pavasarį jis ima masalą neilgai, nes, artėjant nerštui, jis nustoja maitintis. Ypač gerai kimba tuojau po neršto. Šapalas yra labai godus ir masalą ima nuo aušros iki sutemų, vidurdienį ima kiek blogiau. Taip pat gaudomas ir šviesiomis naktimis arčiau krantų bei seklesnėse vietose. Šapalas mėgsta vietas su aiškia srove, švariu vandeniu, su smėlio, akmens ar molio dugnu. Jis meškeriojamas prie rėvų, srauniose seklumose, prie stačių krantų, žemiau užtvankų, prie vandens srauto ir vietose po nukarusiomis virš vandens medžių bei krūmų šakomis.

Šapalas meškeriojamas museline, spiningu, plūdine, palaidyne ar dugnine. Geriausia žvejoti museline. Pavadėlis imamas švelnus, masalas — karkvabalis, žiogas, ilgakojis uodas. Museline galima meškerioti visą dieną. Apsiniaukusiomis dienomis šapalą sėkmingai galima gaudyti spiningu. Masalas – įvairios nedidelės besisukančios blizgės. Plūdinei ir palaidynei masalas — sliekai, graužavirbos, maži gružliai, duona, varškė, musių ir uodų lervos, dėlės, moliuskai, apsiuvos, vėžiai ir kt. Masalas turi gulėti dugne.

Gerus rezultatus duoda šapalo jaukinimas. Šiam tikslui tinka sliekai, šutinti grūdai, musių lervos, apsiuvos, košė. Šapalas ima masalą labai staigiai. Paprastai masalą jis griebia įsibėgėjęs ir stengiasi greitai nuplaukti. Šapalas užkertamas stipriai, nes jo nasrai yra tvirti. Užkirstas šapalas iš pradžių kiek patampo masalą, o po to galvotrūkčiais metasi į šonus arba plaukia prieš srovę. Kartais jis mėgina pasislėpti arba net iššoka iš vandens. Pritrauktas prie valties ar prie kranto jis pakartotinai metasi į šonus, mėgindamas išsilaisvinti.

Šapalas – Leuciscus cephalus, Chub, Речният кефал, breitschädel, cavedano, голавль, головень, Döbel, jelec, turpa, cabot, chevaine, aitel, govali, cacho.