Pūgžlių kūnas yra gleivėtas, iš šonų kiek suspaustas, snukis bukas ir trumpas. Nugara pilkai žalia su tamsiais taškeliais ir dėmėmis, šonai pilkai geltoni, pilvas šviesus. Nugarinis pelekas sudarytas iš dviejų dalių, turi aštrius spindulius, kaip ir analinis pelekas, yra išmargintas tamsiomis dėmelėmis. Žiaunų dangtelio kaulai su spygliais. Pūgžlių aptinkama šiaurinėje, vidurinėje ir rytinėje Europoje, Baltosios jūros, Arkties vandenyno upių baseinuose, taipogi esti upėse įtekančiose į Juodąją, Kaspijos ir Aralo jūras. Gyvena gėluose vandenyse, bet aptinkamas ir apysūriame vandenyje. Lietuvoje dažnai aptinkama Kuršių mariose, daugelyje upių ir ežerų.

Laikosi pūgžliai būriais, dažniausiai arti dugno, kur smėlėtas arba mažai dumblinas dugnas ir nedaug vandens augalijos, vengia saulės ir šilto vandens, mėgsta palyginti turtingą deguonies vandenį.

Pūgžliai dažniausiai būna 10 – 15 cm ilgio ir 20 – 50 g svorio, užauga ir iki 25-30 cm bei 200 g. Subręsta trečiaisiais gyvenimo metais. Neršia balandžio – gegužės mėnesiais, netoli kranto, kur smėlėtas ir akmenuotas dugnas. Rišlumas – nuo 4000 iki 100 000 ikrų. Ikrai leidžiami krūvelėmis arba juostelėmis. Ikreliai geltoni, lipnūs, apie 1 mm skersmens.

Pūgžliai yra labai ėdrūs. Minta dugno gyvūnija, vėžiagyviais, vabzdžių lervomis, moliuskais, įvairiomis kirmėlėmis. Pūgžlys priklauso prie lėtai augančių ir menkaverčių žuvų, sunaudojančių daug vertingo maisto, naikinančių žuvų ikrus ir mailių. Kuršių mariose yra didelės pūgžlių populiacijos, neršto metu daug jų susirenka Nemuno žiotyse, o rudenį dumblingose vietose. Nemaža jų yra ir ežeruose.

Pūgžlys žvejojamas nuo balandžio iki rugsėjo mėnesio. Geriausiai jis kimba pavasarį ir rudenį, kai pradeda rinktis didesniais būriais. Našiausias gaudymas yra rytais ir vakarais.

Pūgžlys dažniausiai laikosi gilesnėse vietose, kuriose silpna srovė ir molio bei dumblo dugnas, prie stačių krantų, prie kerplėšų, akmenų, prie tiltų ir pan. Ypač jis mėgsta duobes medžių šešėlyje, vietas su grįžtamąja srove. Vasaros metu saulėtą dieną jis mėgsta tūnoti po sieliais, laivais. Ežeruose ir tvenkiniuose pūgžlys būna arčiau krantų, bet į seklumas atplaukia retai. Ieškodamas maisto, kartais keliauja iš vienos vietos į kitą.

Pūgžlys žvejojamas lengva plūdine meškere ir retkarčiais palaidyne. Žiemą – avižėle ar kabliuku su masalu. Vasaros masalas – uodų lervos arba gabaliukas slieko. Būdinga, kad pūgžlys labai mėgsta sumaigytą, ir jau "pavartotą” slieką. Masalas turi gulėti dugne arba 3 – 5 cm nuo dugno. Pūgžlį galima ir jaukinti – šiam tikslui tinka sukapoti sliekai, kurie sumaišomi su trapiu moliu ir išbarstomi srovėje.

Pūgžlys ima masalą nelaukdamas. Jeigu per 10 – 15 minučių jis nesugaunamas, reikia keisti vietą. Pūgžlys ima masalą įvairiai. Dažniausiai plūdę jis panardina iš karto, kartais plūdė juda lyg griebiant stambiai žuviai, tačiau kiekvienu atveju pūgžlio ėmimas yra užtikrintas, nes masalą jis dažniausiai praryja. Užkertama švelniai. Užkirstas pūgžlys priešinasi silpnai.

Pūgžlys yra pradedančiųjų žvejoti objektas. Jis mėgstamas pirmiausia dėl to, kad užtikrintai ima masalą ir jam žvejoti tinka paprasčiausi įrankiai. Pūgžlys kaip masalas yra naudojamas gaudant lydeką, starkį, vėgėlę ir kt. Pūgžlys meškeriojamas ir žiemą, ypač po pirmojo ledo, ir pavasarį.

Pugžlys  – Acerina cernua. Atžgaras, ežgys, pūkis, snarglys, ežgė, Ruffe, Kaulbarsch, eрш.