Plakio kūnas aukštas, šonai suspausti. Panašų į karšį kuprotą plakį lengva atskirti iš rykliadančių, kurie yra dvieiliai, taip pat ir iš šakotų spindulių kiekio pelekuose – nugariniame peleke jų yra 8, analiniame – 19 – 23. Žvynai, ypač arti galvos, stambesni ir storesni, akys didesnės ir šviesesnės už karšio. Pelekų galai pilki, krūtininiai ir pilviniai pelekai rausvi. Uodeginio peleko skiautės beveik lygios. Nugara tamsi, mėlynai žalia, šonai melsvi, sidabrinio atspalvio, pilvas baltai sidabrinės spalvos.

Plakiai gyvena didesnėje Europos dalyje. Lietuvoje plakių yra Kuršių mariose, daugelyje upių ir ežerų. Jaunikliai ir vienmečiai laikosi arti pakraščių, suaugusieji individai – gilesnėse vietose. Plakiai yra lėtai augančios žuvys: šešerių septynerių metų amžiaus būna apie 17 – 20 cm ilgio ir 120 – 230 g svorio; kartais užauga iki 35 cm ilgio ir sveria 1,2 kg. Subręsta ketvirtaisiais gyvenimo metais (10 – 13 cm ilgio). Neršia nuo gegužės mėnesio pabaigos iki liepos mėnesio. Ikrus plakiai leidžia dalimis. Neršia vakarais seklesnėse vietose, įlankose, užliejamose pievose. Vislumas – nuo 10 000 iki 100 000 ikrelių.

Minta plakiai dugno gyvūnija (vabzdžių lervomis, moliuskais, kirmėlėmis), vėžiagyviais, vabzdžiais, augaliniu maistu, taip pat naikina  žuvų ikrus. Vandens baseinuose, kur trūksta maisto, plakis duoda lėtai augančias formas. Kryžminasi su karšiais, žiobriais, raudėmis, aukšlėmis ir duoda hibridus. Plakiai turi mažą ūkinę reikšmę, nes maži, kaulėti, todėl žuviena nelabai vertinga.

Plakis pradedamas žvejoti pavasarį, baigiantis potvyniui. Ypač gerai jis kimba prieš pat nerštą ir 5 – 7 dieną po neršto. Vasarą kimba kiek silpniau, o rudenį – geriau. Žvejojamas iki lapkričio mėnesio. Masalą geriausiai ima ryte ir vakare.

Plakis mėgsta laikytis prie dugno, kur smėlėtas ir molėtas dugnas, nedaug dumblo, nežymi srovė, 1,5 – 2 m gylyje.
Geriausia gaudyti lengva palaidyne iš valties. Gaudyti reikia ne daugiau kaip 2 m gylyje, kur silpna srovė, prie stačių krantų. Masalas turi būti 3 – 10 cm nuo dugno. Pavasarį, baigiantis potvyniui, plakis prie krantų trumpą laiką gerai ima slieko gabaliuką ar uodo lervą. Vasarą geriau ima musės lervą, šutintus kviečius, avižas. Rudenį vėl geriau ima slieką ir uodo lervą.

Gerus rezultatus duoda jaukinimas. Šiam reikalui pavasarį ir rudenį tinka sliekų gabaliukai, sumaišyti su moliu, ir uodų lervos, patalpintos į trūklinę. Vasarą geriau tinka duona, šutinti kviečiai, avižos, traiškytos avižinės kruopos. Pašaras sudedamas į tinklelį, kurio akutės yra 5×5 mm dydžio, ir pririšamas prie kuolelio, kuris įbedamas į dugną 1 – 2 m atstumu nuo valties. Gaudant nuo kranto, kuolasn įbedamas už 1 – 2 m nuo gaudymo vietos. Plakis jauką pajunta iš tolo ir priartėjęs ilgai prie jo išbūna.

Stovinčiame vandenyje arba silpnoje srovėje plakį galima gaudyti ir plūdine, tačiau šis gaudymo būdas nėra našus. Masalą plakis ima staigiai, iš karto plūdę panardindamas po vandeniu. Kartais jis plūdę nardina labai lėtai arba ją kiek pakelia, o kartais vos pakreipia į šoną. Plakis gaudomas ir žiemą iš po ledo. Geriausia gaudyti praėjus 15 – 20 dienų po pirmojo ledo.

Plakis  – Blicca bjoerkna, beržalapė, kupris, plegždė, sausašonė, ykutis, Güster, White bream, Густера.