Pirmasis nugarinis pelekas atskirtas nuo antrojo gana dideliu atstumu ir yra žemesnės bei apvalesnės formos. Antrasis beveik susilieja su uodeginiu peleku. Žiotyse viršutinė plokštelė su dviem kūgio formos dideliais dantimis ir apatinė plokštelė su septyniais mažais dantimis. Liežuvis turi 11 -13 dantų, iš kurių kraštiniai kartais esti dvigubi. Nugaros pusė esti pilkšvai melsvos, kartais žalsvos spalvos, o į pilvo pusę ši spalva palaipsniui pereina į sidabriškai baltą. Ilgis dažniausiai esti iki 32 cm, bet gali pasiekti net 50 cm; svoris: patinų 57 – 58 g, patelių 62 – 65 g, o kartais iki 100 g.

Upinės nėgės gyvena Baltijos ir Šiaurės jūrų baseinuose, vakaruose iki Airijos ir Prancūzijos. Iš jūros plaukia į upes. Europos pietuose jų aptinkama Ronos ir Po baseinuose, nėra šiu nėgių nei Juodosios jūros, nei Arkties vandenyno baseinuose. Estijoje ir Latvijoje jų daug. Pažymėsim kad Ladogos ežere gyvena vietinė, nekeliaujanti į jūrą, upinių nėgių forma. Lietuvoje įplaukia į Nemuną ir jo intakus Nerį, Nevėžį, o iš čia paplinta po mažesnius upelius, ypač gausu Kuršių mariose. Jau seniai yra žinoma, kad nėgės per metus dukart – pavasarį ir rudenį, plaukia iš jūros į upes neršti. Pavasarį nuo gegužės mėnesio pradžios ir rudenį. Rudens kelionė prasideda rugpjūčio mėnesio pradžioje (kartais net liepos mėn. gale),  ji trunka visą rudenį, o aukščiausią laipsnį pasiekia rugsėjo – spalio mėnesiais ir baigiasi lapkričio mėnesį; bet tam tikras nėgių skaičius vis das keliauja per visą žiemą. Pavasarinė grupė, nuplaukusi į upes, tuojau neršia, o rudeninė žiemoja ir neršia tik kitą pavasarį. Pirmieji rudens grupės individai kartais pasirodo kartu su pavėlavusiais pavasarinės grupės egzemplioriais, bet nesunku juos atskirti iš to, kad pavasarinių yra subrendę lytiniai produktai, buki dantys, o rudeninių nesubrendę lytiniai produktai, dantys aštrūs. Viena grupė neršia tuojau įplaukusi į upę, antra beveik po metų – tik sekantį pavasarį. Be aštrių dantų, kurie būdingi ką tik iš jūros atvykusioms nėgėms, jos turi dar gerai išsilavinusį skrandį ir žarną, individų, žiemojusių upėse, virškinamasis traktas yra visai sunykęs, nes upėse neima jokio maisto.

Pažymėtina, kad neršto metu neršiančių nėgių ilgis mažėja, patinai sutrumpėja maždaug 3 cm, patelės 4 cm, o tai sudaro apie 10% jų kūno ilgio. Šis reiškinys yra susijęs su tuo, kad nėgės prieš nerštą ilgą laiką nesimaitina.

Per apvaisinimą patinas prisisiurbęs prie patelės sprando juda banguotais judesiais. Ikreliai yra elipsinės formos ir turi 0,9 – 1,1 mm ilgio; vidutinis skaičius apie 21 000. Ikrų svoris prieš pat nerštą gali sudaryti 24 – 25% bendro kūno svorio. Vieną kartą neršusios nėgės miršta. Po 8 – 14 dienų iš ikrelio išriedėjusi lerva turi apie 4 mm ilgio ir tuojau įsirausią į smėlį. Kartais jų galima rasti dideliais būriais. Jauna, septynių mėnesių lervos stadija yra apie 15 mm ilgio, dešimties mėnesių (balandžio mėnesį) – 20 mm, o vienų metų amžiaus (birželio mėnesį) apie 27 – 31 mm. Jie gyvena upėje ne mažiau kaip 4 metus, po dvejų metų pasiekia 40 – 60 mm ilgio, o po 3,5 metų – apie 100 mm. Subrendusia nėge pradeda virsti rugpjūčio mėnesį, ir šis procesas trunka apie pusę metų. Artimiausią pavasarį jaunoji nėgė, būdami 80 – 150 mm ilgio, jau yra subrendusi, ir keliauja j jūrą.

Nėgės lerva turi pusračio formos burnos angą, kuri iš viršaus apsupta šikšnėta gana plona lūpa, o iš vidaus prisagstyta karpų. Akių nėra, žiaunų plyšiai yra abiejuose šonuose, tam tikrose vagelėse. Pelekai labai nežymūs, be to, pirmasis nugarinis pelekas jungiasi su antruoju. Praėjus 4 metams, lerva per trumpą laiką tampa suaugusia nėge, pradžioje pasirodo akys, paskui išauga nugariniai pelekai, kurie vienas nuo kito gerokai nutolsta. Vingiliai minta smulkiais dugniniais organizmais, o suaugusios nėgės siurbia žuvų kraują. Nėgės dažnai tampa plėšriųjų žuvų laimikiu, ypač tokių dugninių žuvų, kaip ungurys ir vėgėlė.

Upines nėgės draudžiama gaudyti be nustatyta tvarka išduotų licencijų. Upinės nėges gaudomos tam tikrais cilindrinės ar kūgio formos bučiukais, kurie pastatomi atkreipta anga pavandeniui, kad plaukiančios į upes upinės nėgės lengviau į juos pakliūtų, arba tiesiog rankomis, kai jos sekliose sraunesnėsnėse vietose savo žiotimis prisisiurbia prie akmenėlių ir, stovėdamos vietoje, vingiuoja uodegomis. Jos gaudomos atsargiai brendant vandeniu prieš tėkmę, galvos srityje suspaudžiant pirštus. Anksčiau dalis nėgių būdavo sunaudojamos šviežios, o dalis būdavo kepama, ir paskui marinuojama. Tam reikalui gyvos nėgės buvo suleidžiamos į sūrų vandenį kur nustipdavo  ir atsipalaiduodavo nuo gleivių, paskui kepamos krosnyje ant geležinių virbalų ir pagaliau sudedamos į mažas medines statinaites.

Upinė nėgė – Lampetra fluviatilis, septyntaškė, devynakė, negis zulins, silmus, minog rzeczny, pечная минога, Flussneunauge.