Smarkiai gleivėtas lyno kūnas pasižymi apvaliomis formomis, gana aukštas ir storas. Žvynai labai smulkūs, tvirtai laikosi odoje. Žiotys nedidelės, kampuose turi po trumputį ūselį. Pelekų galai apvalūs. Lytiškai subrendusio patino pilvinių pelekų antrasis spindulys labai sustorėjęs, ir aplamai pelekai yra gerokai pailgėję.

Spalva priklauso nuo jo gyvenamosios vietos. Nugara dažniausiai tamsiai žalia, šonai žalsvai rudi. Labai uždurpėjusių tvenkinių lynai kartais būna beveik juodi. Užauga net iki 60 cm ilgio ir kartais iki 7,5 kg svorio.

Lynas gyvena Europoje, išskyrus vandens baseinus, priklausančius Arkties vandenynui. Lietuvoje lynų tarpsta dumblėtu dugnu stovinčiuose arba lėtai tekančiuose vandenyse. Deguonies atžvilgiu nelabai reiklus, todėl gyvena ir tokiuose ežeruose, kur kitos žuvys žiemą nutrokšta. Aplamai lynas yra mažai paslanki žuvis ir toli nemigruoja, t. y. tipinga dugninė žuvis. Didžiąją paros dalį lynai praleidžia povandeninių augalų tankynėse, besirausdami dumble. Iš savo slėptuvių išeina tik sutemus, nes vengia stipresnės šviesos, išskyrus neršto periodą, ir vandens baseine būna beveik nepastebimi.

Lynai neršia vėlai, birželio – liepos mėnesį, 19—20°C temperatūroje. Jų vislumas didelis: 500 g patelė paleidžia iki 300 000 ikrelių, o stambūs  individai ir iki 900 000.   Ikreliai smulkus mažesni nei 1 mm skersmens, dedami ant augalų, prie kurių prilimpa. Jaunikliai iš pradžių minta zooplanktonu, o vėliau dugno gyvūnais: trūkliais bei kitų vabzdžių lervomis, smulkiais moliuskais ir vėžiagyviais. Lynai intensyviai maitinasi tik vasarą, o žiemą, įsirausę į dumblą, snaudžia.

Lynai dėl geros mėsos turi svarbią reikšmę žuvivaisoje, bei noriai gaudomi. Jie veisiami karpių tvenkiniuose kaip papildoma žuvis. Dėl didesnio atsparumo deguonies nepritekliui, lynai gali būti auginami nenuleidžiamuose uždumblėjusiuose vandens baseinuose ir kaip pagrindinė žuvis.

Ežeruose ir tvenkiniuose lynas pradedamas žvejoti pavasarį, ištirpus ledui, o upėse – nuslūgus ir praskaidrėjus vandeniui. Kylant vandens temperatūrai, lynas dažniausiai būna tarp želiančių vandeninių augalų. Šiuo metu jis gerai kimba ant slieko ar uodų lervų. Prieš nerštą kimba blogiau, bet po jo – vėl gerai, tačiau trumpą laiką būna godus. Vasaros viduryje visiškai nekimba, o pradeda kibti maždaug apie rugpjūčio vidurį ir gerai kimba iki rudens. Geriausia gaudyti balandžio ir rugsėjo mėnesiais. Lynas intensyviai kimba ryte – nuo saulės patekėjimo iki 10 – 11 val, taip pat ir vakare – prieš saulėlydį. Lynas gyvena ežeruose, tvenkiniuose, ramiuose upių užtakiuose, senvagėse, kur yra daug įvairių augalų ir dumblo.

Lynas meškeriojamas netoli nuo kranto tarp augalų, 1 – 2 m gylyje. Labai gera meškerioti tose vietose, kuriose lynas maitinasi – nenutrūkstama virtinė vandenyje kylančių dujų burbulų dažnai rodo, kad toje vietoje, dumble, rausiasi, ieškodamas maisto, lynas.

Lynas meškeriojamas plūdine meškere. Masalas – sliekai, uodų lervos, duona ir kt. Masalas turi gulėti dugne, o jeigu dugne yra labai daug dumblo, kuriame jis gali nugrimzti, turi kabėti prie pat dugno. Jeigu dugnas yra švarus, t. y. nėra dumblo ir augalų, tada lyną patartina jaukinti. Jauku naudojama 1 – 2 cm dydžio slieko gabaliukai, uodų lervos, virtos bulvės, duona. Meškeriojant masalu gali būti sliekas arba uodo lerva. Patartina meškerioti vienu metu keliomis meškerėmis su skirtingais masalais.

Masalą lynas ima labai pamažu, tiesiog tingiai. Iš pradžių jis masalą lyg čiulpia, o tai matyti iš nežymaus plūdės virpėjimo. Vėliau plūdė pamažu slenka į šoną, palaipsniui pasinerdama į vandenį. Tuo momentu reikia užkirsti. Retkarčiais lynas ima masalą staigiai, iš karto panardindamas plūdę.

Užkirstas lynas, ypač stambesnis, atkakliai ir ilgai priešinasi, mėgina pasislėpti. Pasislėpęs lynas nejuda iš vietos net keletą minučių. Tokiu atveju negalima jo tempti jėga, bet reikia kantriai palaukti, kol jis pradės judėti, ir po to galima jį vilkti į krantą, tačiau vistiek pirmiausia reikia stengtis lyną nuvarginti ir tik tada vilkti.

Lynas – tinca tinca, Tench, Schleie, Линь, Lin.