Karšio kūnas aukštas, iš šonų smarkiai suplotas. Žiotys pusiau apatinės, pritaikytos maitintis dugno gyvūnija. Nugarinis pelekas aukštas ir siauras. Analinis pelekas labai ilgas, iš 23 – 28 šakotų spindulių. Jaunų karšių spalva pilkai sidabrinė, suaugusių – šiek tiek turi auksinio atspalvio. Karšis iš išorės labai panašus į plakį, bet atskirti šias dvi žuvų rūšis nesunku. Subrendusio karšio ilgis (neskaitant uodeginio peleko) – 25 – 50 cm ir svoris – 0,3 – 3 kg. Stambesni individai užauga iki 75 cm; užtinkami tik mažai žvejojamuose vandenyse.  Yra duomenų, kad labai stambių karšių yra ir kai kuriuose mūsų ežeruose.

Karšis gyvena visoje Europoje – į rytus nuo Pirėnų ir į šiaurę nuo Alpių. Karšis mėgsta stovintį arba tik lėtai tekantį vidutinio gilumo vandenį. Lietuvoje yra daugelyje ežerų ir gilesnėse upėse. Tačiau daugiausia karšių yra Nemuno žemupyje ir Kuršių mariose; čia jie žvejyboje užima vieną iš pirmųjų vietų.

Mūsų karšiai lytiškai subręsta šeštaisiais septintaisiais gyvenimo metais, būdami apie 350 – 400 g svorio. Neršia gegužės ir net birželio mėn., kai vanduo sušyla bent iki 12 – 13°. Neršti jie būriais išplaukia į pakraščius. Nerštas prasideda iš ryto ir trunka 2 – 3 paras, susilpnėdamas tik vidurdienį ir naktį. Ikrai išleidžiami ramiose įlankose ant augalinio substrato, prie kurio prilimpa. Karšiai labai noriai neršia ant šviežiai panardintų į vandenį spygliuočių medžių šakų. Karšis labai vislus – maždaug 100 000 – 300 000 ikrelių. Jauni karšiukai iš pradžių minta įvairiais smulkiais planktoniniais organizmais, o vėliau – dugniniu maistu.

Suaugusio karšio pagrindinę ganyklą sudaro vandens baseino dugnas, kur baigiasi vandens augalai ir prasideda turtingas lengvai pūvančių medžiagų dumblas. Tokiose vietose yra daug trūklių, nedidelių kirmėlių ir kitokių gyvūnų. Karšis savo siurbiamuoju žiočių aparatu juos puikiai moka išrankioti iš dumblo, rausdamasis jį iki 10 cm gylio. Šios žuvies ypatinga kūno forma labai gerai tinka nuolat sukinėtis vietoje. Jis suėda  daug dugne esančių vėžiagyvių, smulkių moliuskų ir įvairių vabzdžių lervų. Intensyviausiai maitinasi tuoj po neršto, t. y. birželio – liepos mėnesiais. Vasarą karšiai laikosi išsisklaidę, sudarydami tik nedidelius pulkelius. Nors ši žuvis atrodo aptingusi, plaukioja iš lėto, bet kartu yra labai atsargi – išgąsdinta tuoj metasi į šalį. Rudenį karšiai renkasi dideliais būriais, sueina į duobes, paprastai arti upių žiočių, ir čia pusiau apsnūdę praleidžia žiemą.

Karšis žvejojamas nuo pavasario iki rugsėjo mėnesio. Upėse karšis gaudomas tada, kai nuslūgsta ir praskaidrėja vanduo, o ežeruose, kai ištirpsta ledas. Geriausia žvejoti birželio, liepos ir rugpjūčio mėnesiais, ypač kai vanduo yra švarus, o oras – šiltas, pastovus. Gaudymo sezone karšis kimba tam tikrais periodais. Pavasarį iki neršto kimba trumpą laiką, bet gerai. Neršto metu ir keletą dienų po neršto karšis nekimba. Vėliau pradeda pamažu kibti ir, praėjus 1 – 2 savaitėms po neršto, t. y. birželio pabaigoje ir liepos pradžioje, pradeda intensyviai maitintis, ir tai trunka per visą liepos mėnesį. Liepos mėnesio pabaigoje ir rugpjūčio mėnesio pradžioje kimba silpniau. Rugpjūčio pabaigoje vėl geriau,  ir tai trunka iki rugsėjo mėnesio vidurio. Vėliau kimba vis blogiau ir pagaliau visiškai nustoja.

Maisto ieško beveik visą parą, bet masalą ima nevienodai: vienomis dienomis geriau ima ryte, kitomis – vakare arba naktį. Nors tikrai nenustatyta, bet pastebėta, kad jis naktį masalą geriausiai ima prieš švintant, dieną – nuo aušros iki 9 – 10 vai. ir nuo 3 – 4 val. po pietų iki vakaro, prieš saulei leidžiantis ir tuojau po saulės nusileidimo. Esant karštam orui, ryte ir vakare kibimo trukmė yra trumpesnė. Mėgsta silpnas vandens sroves ar visai ramias, gilias vietas prie stačių krantų, duobes, užtakius, vietas prie nuskendusių akmenų, kerplėšų, molio luitų, užtvankų. Jis mėgsta laikytis tokiose vietose, kuriose molėtas dugnas padengtas nedideliu kiekiu dumblo. Nestambių karšių užtinkama ir tarp vandeninių augalų. Panašias vietas karšis mėgsta ne tik upėse, bet ir ežeruose, tiktai toliau nuo krantų. Pastebėta, kad karšiai grupelėmis dažnai juda ratu, praplaukęs ir nepagriebęs masalo, jis po kurio laiko grįžta.

Žvejojamas užuolankose ir atvirose, ramiose vietose su molio dugnu, tarp tekančio ir stovinčio vandens, prie stačių krantų, prie krantų, nuo kurių pučia vėjas. Vandeniui kylant, pavasarį, karšis iš duobių plaukia ten, kur silpna srovė. Karšis daugiausia maitinasi naktį, išeidamas iš duobių į seklesnes vietas. Jo kibimas naktį yra tikresnis, nors ir dieną neatsisako imti masalo.

Karšis žaisdamas dažnai kaišioja iš vandens nugarinį peleką. Tokiose vietose ir reikia karšį jaukinti bei žvejoti. Jauku gali būti sveiki ir su moliu suminkyti žirniai, pupelės, įvairi košė, išspaudos, virtos bulvės. Jaukinti reikia pradėti kelios dienos prieš žvejyba. Patartina jaukinti keliose vietose. Jaukinant prieš pat žvejybą, patartina naudoti, trūklių lervas, kviečių ir grikių košę, duoną, šutintus grūdus, suminkytus su sėlenomis ar ruginiais miltais. Pabėralas į dugną nuleidžiamas tinkleliu arba trūkline, paprastai 1 – 2 valandas prieš gaudant. Nedideliais kiekiais masalą galima barstyti ir žvejybos metu.

Karšis gaudomas plūdine, dugnine ir palaidyne. Plūdine meškere gaudoma ramiame vandenyje: ežeruose, upių įlankose, tvenkiniuose, o dugnine ir palaidyne -  upėse. Šiais įrankiais galima gaudyti ir dieną, ir naktį, tik, žvejant naktį, prie dugninės koto patartina pririšti varpelį, o plūdinei ir palaidynei reikia imti šviečiančias plūdes (fluorescuojančias). Dugnine gaudoma 3 – 4 m gylyje, palaidyne  – 1,5 – 2 m gylyje, o gaudant plūdine, masalas nuleidžiamas iki dugno. Gaudant plūdine nuo kranto, kotas dažniausiai naudojamas 4 – 5 m ilgio ir ilgesnis, gaudant iš valties – trumpesnis. Dugninės ir palaidynės (su rite) kotai turi būti trumpi. Masalas – sliekai, musių lervos, grikių arba kvietinė tešla, šutinti žirniai, pupos, kukurūzai, bulvės, duona ir kt.

Karšis pavasarį ir po neršto kimba ryžtingai, o vasarą vangiai, atsargiai. Būdingai karšis ima masalą žvejojant plūdine. Priplaukęs prie dugne gulinčio masalo, karšis atsistoja vertikaliai galva žemyn, įčiulpia jį ir pasiverčia horizontaliai, kiek pakildamas nuo dugno ir kartu pakeldamas prie valo pritvirtintą svarelį, o vertikali plūdė negramzdinama pavirsta ant šono. Po to karšis pamažu plaukia į šalį, kartu tempdamas plūdę. Didindamas greitį arba plaukdamas į šoną, karšis panardina plūdę po vandeniu. Šiuo momentu jį ir reikia užkirsti. Gaudant su vandenyje gulinčia plūde ir slankiojančiu svareliu, karšiui imant masalą, plūdė pradeda pamažu judėti ir kilti aukštyn, po to atsistoja vertikaliai ir pamažu nerdama slenka į šalį, kol pasineria visiškai. Tuo momentu reikia užkirsti. Gaudant plūdine, užkertama tada, kai žuvis valą kiek patraukia į šoną.

Kai karšis kimba blogai, tai, paguldęs plūdę, tokioje padėtyje kartais išlaukia keletą minučių, lyg nesiryždamas masalo nuryti. Tokiu atveju plūdę reikia atsargiai patampyti arba geriausiai laukti tinkamo momento užkirsti. Kada naudojamas smulkus masalas, užkirsti reikia tuomet, kai plūdė atsigula arba kai pradeda kilti aukštyn. Karšį užkirsti reikia ne per stipriai ir mėginti tuojau vilkti į vandens paviršių, o pritraukus arčiau, iškelti graibšteliu. Karšis gana lengvai nugalimas. Jeigu jo iš karto nepasiseka išvilkti į vandens paviršių arba jis išsprūsta iš graibštelio, tai jis atsipeikėja, energingai priešinasi ir greitai nepasiduoda. Tokiu būdu didesni karšiai dažnai nutrūksta nuo kabliuko arba nutraukia pavadėlį. Todėl, gaudant karšį, patartina naudoti ritę, iš kurios žuvies šuolių metu išleidžiama valo, ir tokiu būdu karšis nuvarginamas.

Norint gaudyti karšį, reikia gerai pasiruošti, turėti žinių, ištvermės. Labai svarbu tinkamai maskuotis (tarp medžių, krūmų, žolių ir kt.) ir tyliai elgtis – nestuksenti į valtį, palengva vaikščioti krantu ir t. t. Karšis žvejojamas ir žiemą iš po ledo, ypač po pirmojo ledo, ir pavasarį. Čia jis turi būti gausiai jaukinamas.

Karšis – Abramis brama. Leščius, palšis, Carp bream, Brachsen, Лещ.