Karosas
Karosas
labai paplitęs mūsų stovinčiuose vandenyse. Jo kūnas trumpas, aukštas,
smarkiai iš šonų suplotas. Nugarinis pelekas ilgas, jo priekinis
spindulys kietas ir dantytas. Žvynai stambūs. Šonai auksinės spalvos,
nugara tamsi. Apatiniai pelekai tamsoki, raudoni. Uždurpėjusių baseinų
karosai yra ku kas tamsesni. Užauga iki 20 – 35 cm ilgio ir sveria 1 – 2
kg, bet labai palankiose sąlygose karosas gali užaugti iki 50 cm ilgio
ir sverti 5 kg.
Gyvena
Vidurinėje ir Rytinėje Europoje, Sibire, o Lietuvoje labai paplitęs.
Karosai mėgsta uždumblėjusius ežeriukus, užžėlusias upių senvages,
užleistus tvenkinius ir kūdras. Jie puikiai išgyvena ir sparčiai
veisiasi ten, kur jokia kita žuvis negali išsilaikyti. Lengvai pakelia
rūgščią uždurpėjusio vandens reakciją ir tenkinasi minimaliu deguonies
kiekiu vandenyje. Žinomi atvejai, kai, telkinio vandeniui visiškai
išdžiūvus, iš dugno iškasami gyvi karosai, kurie gulėjo įsikasę į 70 cm
gylį. Blogose mažų baseinų sąlygose, kur mažai žvejojama ir nėra plėšrių
žuvų, karosų prisiveisia labai daug, jie smarkiai tarpusavyje
konkuruoja bei išsigimsta. Tokie karosai, palyginus su ežeriniais, yra
tikri neūžaugos – jų galva būna didelė, apatinis žandas užlaužtas į
viršų, o kūnas laibesnis, spalva tamsesnė.
Neršia karosai vėlai – gegužės – liepos
mėnesiais, ne žemesnėje kaip 17 – 18°C temperatūroje. Ikrai išleidžiami,
sekliose vietose ant augalų.
Minta įvairiais vandeniniais gyvūnais
(trūkliais, smulkiais moliuskais ir t. t.) su vandeninių augalų dalių ir
dumblo priemaiša. Karosai intensyviausiai maitinasi vasarą.
Be paprastojo karoso, Lietuvoje yra ir
sidabrinis karosas (Carassius amatus Gibelio), kuris gyvenimo būdu
panašus į pirmąjį, bet dėl spartesnio augimo dažniau auginamas
tvenkiniuose. Jis įleistas į kai kuriuos ežerus , užtinkamas ir Nemune.
Sidabrinio karoso šonai yra sidabrinės spalvos, snukis smailesnis, pilvo
ertmės plėvė yra juoda (paprastojo karoso ji šviesi). Sidabrinio karoso
tikroji tėvynė Tolimieji Rytai. Įdomu, kad Europoje gyvenantieji
sidabriniai karosai yra beveik išimtinai patelės. Ši karoso rūšis gali
gyventi tik ten, kur yra paprastųjų karosų arba karpių, kurių patinai
apvaisina sidabrinio karoso patelių ikrus.
Karosai
pradeda imti masalą gegužės mėnesį; labai gerai ima prieš pat nerštą,
kai susirenka į didelius būrius, ir tuojau po neršto. Po neršto
pirmąsias 10 – 20 dienų karosai gerai ima įvairų masalą. Vėliau kimba
blogiau, tačiau jie gaudomi iki spalio mėnesio. Vasarą kibimas
pastebimai kinta. Geriausiai kimba nuo aušros iki 10 – 11 vai. ryto.
Saulėtą dieną sėkmingai meškeriojamas pavėsyje iki 2 m gylyje.
Pavakaryje iki sutemų kimba blogiau, negu ryte, Šiltomis dienomis kimba
geriau, negu keičiantis orui. Artėjant rudeniui, karosas kartais ima
masalą visą dieną. Žymiai blogiau kimba, kai atšąla oras ir pučia
stiprus vėjas. Karosas paprastai užtinkamas įvairiuose vandens
sluoksniuose, vidurdienį dažnai plaukioja arti vandens paviršiaus,
laikosi arčiau vandeninių augalų, vakare artėja prie krantų.
Žvejojamas per visą dieną. Jis yra
savotiškai užgaidus masalo atžvilgiu: vieną dieną jis noriau ima slieką,
antrą dieną – duoną, trečią – uodų lervas ir t. t. Todėl, vykstant
žvejojant karosus, patartina apsirūpinti įvairiais masalais. Būdinga
tai, kad karosą galima meškerioti ir dugne, ir viduriniuose vandens
sluoksniuose, ir arti vandens paviršiaus. Žymiai našiau karosas
meškeriojamas jaukinant. Jauku naudojami sliekai, trūklio lervos, grikių
košė, duona, bulvės. Jaukinama švariose vietose, kad masalas negrimztų j
dumblą.
Karosas
meškeriojamas plūdine. Masalas – sveiki arba supiaustyti sliekai,
trūklio lervos, duona, kvietinė tešla, žirniai. Masalas turi gulėti
švarioje vietoje (jei gaudoma dugne), arti augalų. Kadangi karosas yra
tingus ir nejudrus, todėl ir jo gaudymas nėra patrauklus, nors ir
savotiškai įdomus. Žvejų jis nelabai mėgstamas dar ir dėl to, kad
dažniausiai kimba smulkūs karosai.
Nors karosas kimba labai lėtai ir
vangiai, bet jis beveik visuomet ima masalą; pagriebtą masalą jis retai
meta. Karoso ėmimą ne visuomet lengva pastebėti, nes jis judina plūdę
įvairiomis kryptimis labai pamažu ir nežymiai traukia į save. Kai plūdė
jau pradeda slinkti į šoną ir grimzti, reikia švelniai užkirsti.
Užkirstas karosas gana smarkiai priešinasi, bet ištrauktas į vandens
paviršių pavirsta ant šono ir lengvai pasiduoda. Pritrauktus arčiau
savęs karosus reikia semti graibšteliu, nes silpnos jų lūpos dažnai
išplyšta. Karosas yra labai gajus – pintinėje su šviežia žole jis išbūna
gyvas apie parą, o smulkūs karosai yra puikus masalas plėšrioms žuvims
gaudyti.
Karosas – Carassius carassius. Paprastasis karosas, sidabrinis karosas, krakė, Crucian Carp, Goldfish, Karausche, Карась, Karaś.
|