Lietuvoje aukšlių pagaunama daugumoje ežerų ar upių, pratekančių tvenkinių, bei Kuršių mariose. Pasaulyje paplitusios į Baltijos, Baltosios, Azovo, Juodosios, Kaspijos jūras įtekančių upių baseinuose.Paprastoji aukšlė labai dažna.

Paprastoji aukšlė priklauso karpinių šeimai. Paprastoji aukšlė pailga, iš šonų suspausta, nedidelė žuvis, ilgis būna iki 20cm. 55g svorio, dažniausiai pagaunama 7 – 13cm ir 6 – 30g svorio. Kūnas padengtas plonais, blizgančiais, lengvai nubraukiamais žvynais. Šoninė linija pilna, ties krūtininiu peleku truputį išlenkta, joje 43 – 48 žvynai. Burna atkreipta į viršų. Pilvas ir šonai – sidabrinės spalvos, balti, nugara tamsi, pilkai žalia. Nugarinis ir uodeginis pelekai pilki, analinis ir poriniai – geltono arba rausvo atspalvio. Tarp pilvinių ir analinio pelekų yra aštri briauna.

Aukšlės – labai judrios ir bailios žuvytės; laikosi būriais viršutiniuose vandens sluoksniuose; mėgsta lėtai tekantį vandenį.

Vienmetės aukšlės užauga iki 7 cm ilgio ir 3 g svorio, keturmetės yra apie 13 cm ilgio ir 30 g svorio. Pagaunami net aštuonerių metų egzemplioriai, turintieji virš 20 cm ilgio ir 55g svorio.

Aukšlės pasižymi rajumu, minta smulkiais vėžiagyviais, vabzdžiais, žiedadulkėmis, daugiausia gyvuliniu maistu. Aukšlėmis minta plėšrios žuvys. Dažnai galima stebėti, kaip aukšlės gaudo skrendančius arti vandens paviršiaus vabzdžius. Rudenį, kai vabzdžių sumažėja, jos minta smulkiais vėžiagyviais – tada smarkiai padidėja mitybinė aukšlių konkurencija su tokiomis žuvimis, kaip stintos ir seliavos. Kur aukšlių gausu žuvinama starkiais.

Aukšlės lytiškai subręsta trečiaisiais gyvenimo metais (10 – 12 cm ilgio). Neršia nuo gegužės mėnesio pabaigos iki liepos pradžios, kai vandens temperatūra pasiekia 15-16 laipsnių. Ikrelius dažniausiai leidžia per tris keturis kartus, su 8 – 12 dienų protarpiais. Neršto metu aukšlės darosi neatsargios – susirenka dideliais būriais upių žiotyse, įlankose, prie pakraščių ir be paliovos šokinėja. Vislumas – nuo 4000 iki 12 500 ikrelių. Lipnūs ikreliai išleidžiami ant augalų ir akmenų, ritasi 3 paras.

Aukšlės laikosi būriais viršutiniuose vandens sluoksniuose, tik anksti pavasarį ir vėlai rudenį būna gilumoje. Mėgstamos jos vietos – ramus arba silpnai tekantis vanduo, pakrantės, prie tiltų, sielių, šaltinių, griovių ir upokšnių žiočių, vietos šalia šilto vandens srovės. Aukšlių gausu ir upių užtvankose. Ramiame vandenyje aukšlės dažniausiai plaukioja pakraščiais čia viena, čia kita kryptimi. Aukšles lengva pastebėti, nes jos, bevaikydamos vabzdžius, dažnai iššoka iš vandens arba, pačiupusios nuo vandens paviršiaus grobį, staigiai pranyksta, palikdamos sklindančias bangeles ypač rytais, vakarais arba prieš lietų. Aukšlės labai baikščios ir smalsios žuvys – pajutusios nors mažiausią pavojų, jos vikriai išsislapsto, bet tuoj pat grįžta pažiūrėti, kas jas išbaidė.

Aukšlė gaudoma nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. Masalą ima nuo aušros iki sutemų. Aukšlės žvejojamos lengvute plūdine. Plūdė 20 – 30 cm atstumu nuo kabliuko. Masalas – musė, jos lerva, gabaliukas slieko, tešla. Masalą reikia užmesti atsargiai, kad jis ramiai nukristų ant vandens paviršiaus. Užmetama plastišku, greitėjančiu judesiu. Aukšlė kimba savotiškai. Pastebėjusi masalą, ji tuojau priplaukia ir ima jį čiupinėti. Plūdė tuo metu pradeda virpėti. Po to aukšlė stipriai traukia masalą gilyn, o kartu ir plūdę. Šiuo momentu reikia silpnai užkirsti ir neskubant vilkti.

Aukšles galima meškerioti ir museline, naudojant masalui mažas museles arba nedidelius žiogus.

Pradedančiam žvejui aukšlės gaudymas yra gera treniruotė, lavinanti pastabumą. Patyrusieji žvejai aukšlę vertina kaip paprastai ir lengvai sugaunamą masalą plėšriosioms žuvims gaudyti.

Paprastoji aukšlė – viršaplaukė, viršvandenė, Alburnus alburnus, уклейка, Ukelei, Bleak, ouklej obecná.