Lydeka – tai stambi ir labai plėšri gėlųjų vandenų žuvis. kūnas pailgas, padengtas smulkiais žvynais. Nugarinis pelekas būna arčiau uodegos ir yra virš analinio peleko. Snukis ilgas, iš viršaus suplotas. Žiotys labai plačios, žandikauliuose daugybė aštrių dantų, kurie ypač stambūs apatiniame žande. Gomuriniai dantys smulkesni, labai tankūs, sudaro šepečius. Esant mažiausiam pasipriešinimui, šie danteliai pastyra ir sminga, tartum smailos adatos. Daugybė smulkių dantelių yra ir ant žiauninių lankų.

Lydeka užauga daugiau kaip 1,5 m ilgio ir sveria daugiau kaip 30 kg. 1937 m. vasarą Simno ežere buvo pagauta lydeka, kuri svėrė 37,6 kg. Kartais aptinkama dar stambesnių lydekų. Pavyzdžiui, 1904 m. Drivėtos ežere buvo nušauta milžiniška lydeka, kuri svėrė 76 kg. Paplitusi beveik visoje Europoje, Sibire ir Šiaurės Amerikoje. Lietuvoje yra labai paplitusi žuvų rūšis. Lydekai tinka stovintieji arba lėtai tekantieji vandenys, kurių pakraščiuose auga vandeninės žolės. Ši žuvis mėgsta maskuotis ir dėl savo slepiamos spalvos yra sunkiai pastebima. Kai trūksta žolės, tinkamą jai slėptuvę sudaro nukarusios į vandenį medžių šaknys, gulinčios dugne šakos arba dideli akmenys. Tik labai stambūs individai vengia seklių vietų ir tūno giliose duobėse.

Lytiškai subręsta dažniausiai ketvirtaisiais gyvenimo metais. Patinai subręsta anksčiau. Neršia anksti pavasarį, kai tik ežerų pakraščiais atsileidžia ledas. Tai būna maždaug balandžio mėnesio pirmojoje pusėje, nors ikringų patelių pasitaiko pagauti ir iki balandžio pabaigos. Upėse neršia bent kiek anksčiau, nes jose greičiau ištirpsta ledas. Šiame periode lydekos, kurios šiaip gyvena pavieniui, renkasi nedidelėmis grupėmis, po 3-5 individus, ir išplaukia į pakraščius, dažniausiai į apsemtas pievas ir seklias įlankėles arba į griovius. Tuomet jos būna labai neatsargios.

Lydekos labai vislios – nuo 7000 iki 200 000 ir daugiau ikrelių, o labai stambios jų padeda iki 1 milijono. Ikrelių skersmuo – 2,5-3,0 mm; iš pradžių jie prilimpa prie žolės, bet netrukus savo lipnumą praranda ir nukrinta tarp žolių. Mažos lydekaitės iš pradžių minta visokiais planktoniniais organizmais, bet jau vasaros viduryje, kada užauga iki 4- 6 cm ilgio, pasidaro tikri grobuonys. Tada jų maistą sudaro tuo metu gausus karpinių žuvų mailius. Lydekos auga labai sparčiai. Mūsų ežeruose dviejų metų lydeka būna apie 25 cm ilgio, o penkių metų – 50 cm. Tačiau labai palankiose sąlygose jaunos lydekos jau po pirmųjų metų gali siekti net 30 cm.

Lydeka yra labai plėšri žuvis. Ji iš pasalų puola įvairias žuvis, jų tarpe ir mažesnes už save lydekas. Žinomas atsitikimas, kai 53,5 cm ilgio lydeka buvo prarijusi 27 cm ilgio lydeką, o ši prarytoji savo ruožtu buvo prarijusi dar 17 cm ilgio lydekaitę. Neršto periode lydekos paprastai nesimaitina, bet kai tik nerštas pasibaigia, jos pradeda intensyviai maitintis. Vasaros pradžioje maitinasi blogai, o rudenį – vėl gerai. Nenustoja lydeka plėšikauti ir žiemą, bet žiemą dėl žemos temperatūros virškinimas būna blogesnis, ir lydekų augimas beveik sustoja.

Lydekų grobį sudaro ne tik žuvys. Rudenį jos persekioja varles, kada jos, artėjant šalnoms, pradeda traukti į vandenį. Puola jos vandenines žiurkes ir vandeninių paukščių jauniklius, kai šie plaukioja vandens paviršiuje.

Nustatyta, kad 1 kg svorio priaugimui jauniklė lydeka turi suėsti 3 kg žuvies, o suaugusi lydeka net 10-20 kg. Todėl baseinuose, kur yra daug lydekų, jos sunaikina labai daug žuvies. Tokia lydekų veikla gali būti teigiama tik tuo atveju, jeigu baseine įsigali visokios mažavertės smulkios žuvys, kurios ūkiniu požiūriu yra nepageidaujamos, ir jas reikia nustelbti. Žuvies ūkiui aiškiai žalingos tik stambios lydekos, nes, turėdamos labai plačias žiotis, jos daug suryja stambių pramoninio dydžio žuvų. Lydeka yra vertinga pramoninė žuvis. Jos mėsa liesa, riebalų turi vos 2  -3%.

Lietuvoje kai kur lydekos yra apsikrėtusios plačiojo soliterio plerocerkoidais (taip vadinama šio soliterio jauna stadija, gyvenanti žuvies kūne). Šie plerocerkoidai – tai labai gležnos, ryškiai baltos ir mažos (iki 1 cm ilgio) kirmėlytės. Plerocerkoidus lengva pastebėti ant lydekos žarnų paviršiaus, bet jų yra ir raumenyse, ir kituose organuose. Suvalgius kaip reikiant neiškeptą arba neišvirtą lydeką, žmogaus žarnose iš plerocerkoidų išauga stambus kelių metrų ilgio soliteris, kuris labai kenkia žmogaus sveikatai. Šiuo pavojingu parazitu lengvai galima užsikrėsti ir ragaunant šviežiai pagamintą faršą iš lydekos.

Pradedama žvejoti pavasarį. Iki neršto lydeka kimba vangiai. Labai gerai lydeka pradeda kibti, kai ji po neršto kiek pailsi. Kartais ji godžiai kimba tik trumpą laiką, o kartais tai trunka iki birželio mėnesio. Nuo birželio mėnesio iki liepos mėnesio pabaigos lydeka kimba žymiai blogiau arba visiškai nekimba. Nuo rugpjūčio mėnesio lydeka kimba vėl geriau, ir tai trunka iki vandens užšalimo. Ypač intensyviai lydeka ima masalą rugsėjo mėnesį ir spalio pradžioje. Esant giedram orui, lydeka masalą noriau ima ryte ir vakare, o esant apsiniaukusiam orui arba truputį lyjant, ji gerai kimba visą dieną.

Lydekas draudžiama gaudyti nuo vasario 1 d. iki balandžio 20d.

Meškeriojama didesnėse ar mažesnėse duobėse, prie stačių krantų, vandeninių augalų, pavėsingose vietose po krūmais ir medžiais, tarp akmenų, prie kerplėšų ir kt. Pavasarį lydeka sėkmingai gaudoma ir atvirose vietose, o dar sėkmingiau – įvairiuose užtakiuose ir duburiuose, kur nežymūs vandens sūkuriai arba grįžtama srovė, ypač riboje tarp ramaus ir tekančio vandens.

Lydeka yra pagrindinis meškeriojimo objektas, viliojantis ne vien tik savo dydžiu, bet ir tuo, kad ji dažnai aptinkama bei sugaunama ir kad jos pasipriešinimas bei kova, patekus jai ant kabliuko, yra tokia įspūdinga, kad žymi dalis meškeriotojų ir pasitenkina gaudydami vien tik lydekas.

Lydeka žvejojama spiningu, plūdine, velkiaujant, blizgiavimu, skrituliais, šakotine. Pagrindinis ir sportiškiausias lydekos gaudymas yra spiningu. Plūdinei kotas parenkamas ilgas ir stiprus; pavadėlis – metalinis; kabliukai – stambūs, paprasti, dvišakiai, trišakiai, plūdė – stambi. Kad valas nenuskęstų, imamos ir kelios mažesnės plūdės. Galima gaudyti ir visai be plūdės. Masalas – dirbtines ar gyvos žuvelės, gružlys, kuoja, karosas, šapalas ir kt.; rudenį tinka ir varlės. Plūdine meškeriojama aktyviai, t. y. einant krantu ar plaukiant valtimi. Vilktine geriausi rezultatai gaunami meškeriojant rudenį gilesniuose vandenyse su 10-12 cm ilgio blizgėmis. Blizgiaujama lydeka vasarą tarp žolių, o žiemą – po ledu. Žvejojant lydekas bet kokiu būdu, masalas turi būti netoli dugno. Paprastai masalą lydeka puola ilgai nelaukdama, todėl, jeigu po keleto užmetimų lydeka negriebia masalo, reikia keisti vietą.

Užkirsti lydeką reikia stipriai, nes jos nasrai yra sausi ir kaulėti, o kabliukai turi būti gana aštrūs ir gerai įstrigti. Nepakankamai įstrigę kabliukai dažnai lūžta arba atsilenkia, arba nuo jų lydeka atsikabina. Užkirsta mažesnė lydeka daro daug šuolių, mėtosi į visas puses, vartosi, stengiasi pasislėpti, kartais net iššoka iš vandens, purto galvą, bet greit pavargsta ir pasiduoda. Didesnės lydekos laikosi ramiai, nesiblaško, tačiau greitai plaukia norima kryptimi. Pagrindinis meškeriotojo uždavinys – vykusiai manevruojant sustabdyti jos blaškymąsi, nuvarginti ir išvilkti į krantą ar valtį. Stambesnę lydeką patartina įkelti į krantą ar į valtį tam skirtu tinkleliu.

Lydeka – lydys, Esox lucius, Pike, щука, Hecht.