Zvejys.ucoz.com

Ankstyvą pavasarį, kovo mėnesį, ežerus ir tvenkinius paprastai dar dengia ledas, tad nenuostabu, kad pradedame žvejoti upėse, vos tik pasibaigia ledonešis. Upėse šiuo metu paprastai taip pat ne pyragai – vandens lygis aukštas ir išsiliejęs, krantai skalaujami ir vanduo būna panašus į kakavą, neša žoles ir kitas potvynio nuplautas šiukšles, žuvys yra privestos slėptis įlankose, užutekiuose arba giliose ir ramesnėse duobėse, intakuose, kur potvynis ne taip jas erzintų. Anksti pavasarį kuojos, plaukia ir kitos žuvys migruoja upės vaga į nerštavietes ir sustoje maitintis tik ten, kur beveik nėra srovės. Todėl gaudyti jas šiuo metu giliai ar didesnėje srovėje neverta – gali pagauti tik atsitiktinę žuvį ir joks jaukas situacijos nepakeis.

Vienas sunkiausių uždavinių – aptikti tokią vietą ir aptikus – gebėti prie jos prieiti per pakrantės krūmus. Pirmas "fyderistų" taikinys paprastai būna upių įlankose, užutekiuose nuo srovės besislepiančios pavasarines kuojos, kurios šiuo metu būna susimetusios į didelius būrius. Jeigu įmanoma, geriau tokioje vietoje ieškoti gilesnės duobutės – į seklumas kuojos paprastai pasiduoda vėliau, kai saulė labiau įšildo ten vandenį. Kadangi paprastai tenka mėtyti netoli ir tiksliai, dažnai laviruojant tarp apsemtų krūmų, logiškiausia apsiginkluoti lengvos klases 3,3 metrų fyderiuku, skirtu mėtyti iki 40g svorį, juo labiau, kad tokiose vietose neprireikia sunkesnių šėryklių ir tokiu lengvu įrankiu yra smagiausia traukti krantan smagiai besiblaškančią "motinėlę". Žūklė ankstyvą pavasarį turi daug niuansų. Visų pirma, šiuo metu jauko spalva neturi stipriai skirtis nuo dugno spalvos, nes dar gerai neatkutusias kuojas tai baido. Bene universaliausia yra juoda spalva, nebent gaudome ant smėlėto dugno. Tokiu atveju reikia jauką šviesinti, tačiau nepersistengti.

Pagrindinis kuojų maistas, kol gamta po vandeniu dar pilnai neprabudusi, mano nuomone, yra ne kokie plaunami sliekai ar vandens gyviai, o dreisenos – į tai siūlau atkreipti dėmesį. Jei žūklės vietoje pavyko aptikti šių moliuskų koloniją, tai geras ženklas – kažkur čia verta ir jaukinti. Šiuo metu geriausia veikia gyvi jauko priedai – musės lervos, trūkliai, kurie geba kuojas toje vietoje užlaikyti ilgesniam laikui, tik nereikia persistengti su jų kiekiu – žuvis peršerti tokiu metu vienas juokas. Specialiai pavasarinei kuojų žūklei, šalia pagrindinio jauko, ruošiuosi ir molyje išskleistaspašarines uodo trūklio lervas, dar žvejų dar vadinamas džokeriais. Į šėryklą paprastai dedu šiek tiek biraus jauko, ir iš atskiro indo – džokerio. Jei kuojos kimba labai aktyviai, dedu jo dar daugiau.

Jaukas pavasarinei kuojai turi būti gana aktyvus, t.y. sparčiai skleistis, savyje turėti daug lengvai išplaunamų dalelių. Dėl to ir permetinėti meškerę reikia dažnai, ir tik žvejojant tokią dieną, kai kuojos labai neaktyvios ir baidosi krentančios šėryklės garso, galima naudoti daugiau talpinančią šėryklę ir leisti jai pagulėti ant dugno ilgiau, iki 5-10 min. Nereikia bijoti, kaip kad kiti galvoja, intensyvių kvapų – jei kuojos maitinasi, jais šių žuvų tikrai nenubaidysi. 5-6 valandų aktyviai žvejybai paprastai užtenka apie 2 kg biraus sauso jauko ir apie 200 gramų ‚džokerio".

Geriausi ankstyvo pavasario masalas gaudant fideriu kuojas – sliekas, uodo trūklio lerva, musės lerva, pinka, konservuotas kukurūzas, įvairios tešlos ir visų šių masalų tarpusavio kombinacijos. Jų reikia turėti kuo daugiau, nes kuojos – labai įnoringos žuvys. Pavyzdžiui, kartais griebia vien pinkas, bet nenori musės lervų ir atvirkščiai, nekalbant jau apie kitus masalus.

Kartais raudonpelekės atvirkščiai – užsimano kukurūzo arba tau tiesiog atsibosta traukti smulkmę ir nori pagauti stambesnę žuvį. Šis masalas kartais tai pat "iššauna", tačiau visgi, gyvūninės kilmės masalai veikia daug pastoviau ir užtikrinčiau.

Kuojas šiuo metu pradedu žvejoti plonais – 0,09-0,10 mm pavadėliais, 16 numerio kabliukais, tačiau masalų stengiuosi priverti ant kabliuko daugiau – bent 3 pinkas ir keletą uodo trūklio lervų.

Jei kibimas geras – iškart storinu pavadėlį ir kartais kiek didinu kabliuką. Apskritai, tai pagrindinė taisyklė, gaudant ne tik kuojas ir ne tik pavasarį – nuolat turi stebėti situaciją ir bandyti prisitaikyti prie žuvies būdo – ploninti ar storinti, ilginti ar trumpinti pavadėlius, mažinti ar didinti kabliukus, dėti daugiau masalų ir mažiau, kol atrasi, kas šiuo momentu žuvims geriau.

Pats geriausias oras ankstyvą pavasarį gaudant kuojas yra toks, kurio metu geras šeimininkas ir šuns į lauką nevarytų – vėjuotas, kai krinta lietus ar šlapdriba. Saulėtą diena raudonakių kibmas kibimas paprastai prasideda tada , kada pakankamai aukštai pakyla saulė, ir gerai apšviečia pasirinktą žvejybos vietą. Tačiau vis tiek tokią dieną kuojos kimba permainingai ir nestabiliai, masalą jos čiumpa neryžtingai, daug būna tuščių kibimų.

Kuojų žūklė ankstyvą pavasarį tikrai yra gana paprasta, svarbu tik surasti vietą, kur jos būriuojasi. Prisipildžiusios pilvus ikrų jos keliauja neršti ir kemša viską iš eilės.