|
Kai
leidžiame masalą jį pristabdydami ar visai sulaikydami, galime
priversti žuvį jį griebti. Yra dar kelios gudrybės, kurios gali
praversti gaudant karšius srovėje:
1. Ne sykį esu pastebėjęs, kad, sumetus pašarą į srovę ir patraukus
meškerę arčiau kranto, kur gilu, žuvis nedelsiant griebia masalą. Manau,
kad ji atsiduria prie kranto vengdama srovės arba triukšmo, kurį
sukelia krintantis pašaras. Kartais žūklė tokiose vietose būna
sėkmingesnė negu gaudant pačioje srovėje.
2. Kartą
Minijos žemupyje mano bičiuliai, tikėdamiesi sugauti karšių, užmetė
dugnines meškeres. Tuo tarpu aš su lengva teleskopine meškere leidau
šiek tiek pakeltą nuo dugno masalą lėtoje srovėje, ir, visų nuostabai,
karšiai geriau kibo man, nors visi gaudėme su tuo pačiu masalu. Sėkmės
priežastis – lengva meškerės įranga ir aukščiau dugno leidžiamas
masalas. Pavasarį tai dažnai pasiteisina.
3. Kai karšiai srovėje kimba silpnai, galima dar štai ką išbandyti.
Reikia meškerę sureguliuoti taip, kad atstumas tarp plūdės ir
pagrindinio (sunkiausio) svarelio būtų žymiai didesnis už gylį gaudymo
vietoje. Tokiu atveju, užmetus meškerę į gaudymo vietą, svarelis iš
karto gula ant dugno, o laisva plūdė plaukia toliau, kol įsitempia
valas. To trumpo laiko tarpo dažnai pakanka, kad šiaip jau nekibę
karšiai imtų griebti masalą.
4. Esu pastebėjęs, kad masalo leidimo pabaigoje kartais geriau ne
pakirsti, kaip tai daro dauguma žvejų, bet trumpam prilaikyti šiek tiek
pakeltą virš vandens plūdę. Šitaip darydamas esu ne vieną kartą sulaukęs
kibimo.
5. Karšiai dažnai sukiojasi prie sumesto pašaro (tai rodo kylantys
burbuliukai ar plūdės virpėjimas), bet kažkodėl jo negriebia. Kadangi
karšiai turi silpnybę reaguoti į aplink judantį pašarą, patarčiau
užmesti papildomą porciją. Tai privers juos „pakelti galvas” ir griebti
masalą.
6. Dažnai būna, kad, gaudant tiek stovinčiame, tiek tekančiame
vandenyje, ištraukus keletą žuvų, kitos nustoja kibti. Neverta dešimtis
kartų tuščiai užmetinėti meškerę ir leisti masalą. Pakeiskite masalą, ir
greičiausiai jus lydės sėkmė.
|
