Vasarą populiarus meškeriojimo įrankis - dugninė meškerė, kurios įrangoje švininį gramzdą atstoja metalinė arba plastiko šėryklė, užpildoma jauku, skirtu vilioti prie masalo žuvis, tačiau meškeriojimo sąlygos įvairiose žūklavietėse nevienodos, todėl meškeriotojui visada iškyla klausimas, kokią naudoti šėryklę?

Kad ir kokią šėryklę pasirinksite, tačiau yra bendrosios jos naudojimo nuostatos, kurios vienodos beveik visais atvejais. Kai atstumas, kurį reikia užmesti masalą, nedidelis (iki 20 m) galima išsiversti su labai paprasta dugninės įranga. Tam reikės tik šėryklės bei kabliuko, o, jei norėsite įrangą padaryti šiek tiek gudresnę, prireiks dar pavadėlio iš plonesnio nei pagrindinis valas gijos. Beje, tradiciškai dugninių meškerių pagrindinis valas vidutiniškai būna 0,20 mm, tačiau tokiu valu patartina meškerioti tose vietose, kur dugnas lygus, be kliuvinių ir vandenžolių kilimo. Todėl ne pro šalį apsirūpinti atsarginiais valo būgneliais su 0,22 ir 0,24-0,25 mm skersmens valais, kurie reikalingi keblesnėse sąlygose.

Kaip parengiamas paprasčiausias ir, žinoma, universaliausias dugninės įrangos variantas? Iš pagrindinio valo sumezgama dvigubu mazgu sutvirtinta kilpa, kurios (ištemptos) ilgis - nuo 15 iki 25 cm. Ją reikia perkirpti: galima lygiai per pusę, kad abi atkarpos būtų lygios, galima ir taip, kad vienas galas būtų trečdaliu ilgesnis. Prie trumpesnės valo atkarpos tvirtinama šėryklė, o prie ilgesnės rišamas kabliukas su pavadėliu. Ir dugninė parengta. Tokia paprasta įranga ypač tinka, kai masalas užmetamas nedidelį atstumą , arba dugninė - lengvos klasės, pvz., nuodugniai išbandyta  "Salmo Taifun Picker” (2,70 m versija), kuri ypač tinka žvejoti vidutinio dydžio karosus, karšius, stambias kuojas.

Kad pavadėlis, prie kurio tvirtinamas kabliukas rečiau susivytų su kilpos atkarpa, prie kurios pritvirtinta šėryklė, naudojamas patobulinimas: iš ilgesnės perkirptos kilpos atkarpos supinama kasytė (5-6 cm ilgio), kurios gale - miniatiūrinė kilputė. Į ją įveriamas plonesnio valo pavadėlis su pririštu kabliuku.

Visų kitų dugninės įrangos versijų būtinas elementas - sukutis (kartais - du). Šėryklė, kai traukiama žuvis, ar reikia ištraukti montažą iš vandens ir patikrinti masalą, labai energingai sukasi aplink savo ašį ir susuka pagrindinį valą. Na, o susuktas valas ima ant būgnelio pūstis kilpomis, užmestas garankščiuotis, o svarbiausia - susilpnėja. Todėl dugninės įnagis konstruojamas taip, kad šėryklės tvirtinimo grandyje būtinai būtų sukutis, kuris neutralizuoja šėryklės sukimąsi ir apsaugo nuo nereikalingų įtampų valą.

Praktiškas variantas: šėryklė tvirtinama prie storoko fluorkarboninio (30-40 cm) pavadėlio, kuris tvirtinamas prie sukučio, pririšto prie pagrindinio valo.Prie viršutinės sukučio auselės tvirtinamas pavadėlis su kabliuku. Kita versija: ant pagrindinio valo užveriamas plastiko vamzdelis, prie kurio pritvirtintas sukutis su segtuku, kuriuo prisegama reikalingos konstrukcijos, dydžio ir svorio šėryklė. Žemiau vamzdelio užveriamas guminis karoliukas, kurio paskirtis amortizuoti vamzdelio smūgius, o pagrindinio valo gale pririšamas sukutis, Prie jo tvirtinamas pavadėlis su kabliuku, ant kurio veriamas masalas. Šių dviejų pagrindinių dugninės įrangos schemų modifikacijų gali būti įvairių, o jos visos priklauso nuo žūklės sąlygų, naudojamo jauko ir gaudomų žuvų rūšies, bet visais atvejais reikia parinkti tinkamą šėryklę.

Dugninei tinkamiausios šėryklės parinkimas priklauso nuo dviejų dalykų - žūklavietės pobūdžio ir jauko turinio. Ką tai reiškia? Šiemet kompanijos "Salmolita" pristatomame, turbūt kokybiškiausių šalyje šėryklių asortimente abu faktoriai atsispindi vaizdžiai: labai kokybiškos metalinės šėryklės iš štampuoto lakšto pateikiamos apvalios, ovalo formos arba pusapvalės. Pirmosios skirtos žūklei ežeruose ir tvenkiniuose, kur nėra srovės. Antrosios skirtos žūklei silpnoje srovėje, o trečiosios pritaikytos žvejoti vidutinėje ir stiprioje srovėje, nes užmestos visada ant dugno atsigula plokščiąja puse.

Akivaizdu, kad apvalias šėrykles srovė lengvai ridena dugnu, o žvejojant dugnine su šėrykle svarbiausia, kad šėryklės visą laiką nugrimztų toje pačioje vietoje, kur po 5-10 užmetimų byrantis iš šėryklės jaukas suformuos apetitišką skanėstų dėmę. Beje, dar skleidžiančią ir viliojantį aromatą. Jei šėryklė nuriedės dugnu pasroviui, jaukas skleisis dideliame plote ir jaukinimas bus neefektyvus. Jaukas turi koncentruotis viename taške.

"Salmo"  šėryklės yra dvejopos ne tik pagal formą, bet ir pagal medžiagas, iš kurių jos pagamintos. Kaip jau minėta, vienos yra suformuotos iš štampuoto metalo lakštelių, kuriuose presu pramuštos kvadratinės skylutės, o kitos -  susiūtos iš vielinio tinklelio, pagaminto iš gana plonos vielos. Vieni meškeriotojai dėmesį atkreipia į tai, kad pagamintos iš metalo lakštelių šėryklės tvirtesnės nei suriestos iš vielos tinklelio, tačiau esminis jų skirtumas - kitas. Šėryklės skirtos skirtingam jaukui. Štampuotos, kurių akutės - mažesnės, skirtos smulkiam, biriam jaukui, kuris greitai skleidžiasi, o susuktos iš gana plono tinklelio bus reikalingos , jei jaukas - lipnokas, sunkiai vandens išplaunamas. Toks jaukas maišomas, kai meškeriojama srovėje arba, kai reikia jauką nugramzdinti į gana didelę gelmę. Lipnus jaukas neišsiplauna iš šėryklės, kol toji grimzta iki dugno. Dalis žūklės ekspertų teigia, kad šėryklės skirstomos į rūšis pagal medžiagų, panaudotų šėryklėms pagaminti rūšį, t.y. į metalines ir plastiko šėrykles. Šis skirstymas neesminis, išskyrus vieną atvejį - šėrykles gyvam jaukui. Pavyzdžiui, musės lervoms užmesti ir nugramzdinti reikiamoje vietoje. Tokios šėryklės paprastai liejamos iš plastiko, pasunkinamos švino svareliais, o abu tokių šėryklių galai - su dangteliais, kad galima būtų vidun supilti porciją žvitrių kaip vijurkai lervų. Tokios šėryklės korpuse išgręžta 10-15 apvalių skylučių, kurių skersmuo šiek tiek didesnis už musės lervų skersmenį. Kai gyvam jaukui pritaikyta šėryklė nugrimzta ant dugno, pro tas skylutes viena po kitos į išorę išsirango musės lervos, kurios pakliūva į žuvų akiratį.

Kiek šėryklių reikia turėti, kad jų užtektų prisitaikyti prie įvairių žūklės sąlygų? Šis klausimas visada iškyla meškeriotojams, o atsakymas - elementarus: jei šėryklė atitinka žūklės sąlygas ir jauko turinį, galima meškerioti turint tik vieną šėryklę, tačiau žūklė gali būti labai trumpa, jei šėryklė užkliūs už kerplėšos arba traukiant stambų laimikį neatlaikys valas, o atsarginės šėryklės krepšyje neturite. Todėl visada patartina turėti net šėryklę-dublerį, bet ir įvairių tipų šėryklių, nes dažnai prireikia įvairaus dydžio ir svorio šėryklių, tad be reikiamos skirtingos konstrukcijos, dydžio ir svorio šėryklių atsargos į rimtą žūklę leistis neverta. Viskas gali baigtis nervų gadinimu.

Trečia... Prieš pateikiant šią informaciją, nedidelis ekskursas. Ar egzistuoja atsakymas į klausimą, koks jaukas žuvims vilioti geriausias? Jis kelia aistringus debatus nuo tų laikų, kai žmonės pradėjo meškerioti. Akivaizdu, kad kiekvienas meškeriotojas turi ypatingą jauko receptą, kurį sukūrė per daugelį metų ir kurį laiko absoliučioje paslaptyje. Na, o žūklės ekspertai vieningai teigia, kad žūklės dugnine sėkmė priklauso ne vien nuo jauko recepto, bet ir nuo jo savybių. Jaukas gali būti lipnus ir birus, rupus ir smulkus, kvapnus ir prėskas, į jį gali būti įmaišyta uodo trūklio ar musės lervų, kapotų sliekų ar perluočių mėsos. Kiekvienu atveju, reikės naudoti jauko sudėtį atitinkančią šėryklę. Tačiau kita realija net ir nuo meškeriotojo nepriklauso - sutikite, kad ir čempionams niekada nepavyksta kiekvieną kartą sumaišyti identišką jauką. Bet dėl to sielotis neverta, nes daug paprasčiau turėti šėryklių atsargą ir iš jos parinkti tokią, kuri atitiks jauko, kurį pasigaminote, sudėtį ir savybes.