Šiltojo sezono metu karpinės žuvys dumblėtose vandens telkinių vietose nuolat ieško vabzdžių lervų, lėliukių, bet joms tenka gerokai paplušėti, kol  aptinka šiuos skanėstus dugną dengiančiose sąnašose. Karšiai rytą ir vakarą žiomenimis, primenančiais striaubliuką, filtruoja dumblą, kol išgraibo iš jo kirmėlaites, uodo trūklio lervas, smulkius moliuskus. Tad ar jie praplauks pro šalį aptikę ant dugno pabiras musės lervas, atrodančias kaip riebios apsiuvos? Nieku gyvu...

Viena kita ant kabliuko užverta musės lerva karšių, plakių ar kuojų būrelio dėmesio nepatrauksi. Jei nori žuvis suburti ten, kur užmeti masalą, reikia, kad jos nuolat aptiktų tame dugno plotelyje ropinėjančių lervų. Galima lervų įmaišyti į augalinį jauką, tačiau toks mišinys vilioja ir smulkias žuvis. Kitas metodas – nugramzdinti musės lervų porciją specialia šėrykle. Tokia šėrykle, kuria užmetamas augalinis jaukas, tokios operacijos neatliksi. Kokia turi būti šėryklė, kuria užmetamas gyvas jaukas?

Šėryklės, kuriomis užmetamas birus jaukas, gaminamos iš vielinio tinklelio arba štampuojamos iš skardos. Šėryklės gyvam jaukui kitokios – tai statinaitės, kartais kūgio ar ovalo formos, 5-10 cm ilgio konteineriai iš plastiko, kurių korpusuose išgręžta keliolika skylučių. Iš pažiūros jos atrodo kaip kinivarpų suvarpytos.  Kad šėryklė - konteineris nugrimztų ir kad ją galima būtų tolokai užmesti, prie jos dugno arba prie šono pritaisomas ritulio formos svarelis arba švininė plokštelė.

Šėryklės viršuje - kilpelė su joje įtvirtintu sukučiu, o dugnas – dažniausiai dangtelis. Dabar gaminamos dar patogesnės šėryklės – su atidaromu langeliu ant korpuso šono. Atidarai tokią šėryklę, prižeri vidun porą šaukštų besirangančių kaip vijurkai musės lervų ir nedelsdamas užmeti. Vos šėryklė nugrimzta ant dugno, lervos pro skylutes ima lįsti lauk ir ropoja tolyn, kol pasklinda gana dideliame plote. Atrodo, kad ant dumblo paviršiaus atsirado gyvas kilimas.

Kai žuvys aptinka ant dugno iš šėryklės išropojusias ir pasklidusias musės lervas, tučtuojau ima jomis smaguriauti ir labai greitai aptinka šaltinį, iš kurio sklinda gardus užkandis. Na, o kai karšis ar stambi kuoja atsiduria prie šėryklės, tai kartu su kitomis suryja ir tas lervas, kurios užvertos ant kabliuko. Geriausia meškerioti vienu pavadėliu, nes pakirsti reikia žaibiškai, o kai žuvys ragauja ant dviejų kabliukų užvertus masalus, signalizatorius praneša apie kibimą netiksliai. Jei naudojamas elektroninis signalizatorius, jis ima pypsėti be perstojo, jei signalizatorius – lanksti viršūnėlė, sunku spėti, kuris linkstelėjimas praneša, kad žuvis apžiojo masalą. Nespėjus tinkamai sureaguoti, gaunamas vienas rezultatas - gyvą masalą žuvys ryja energingai, bet tuojau pat pajunta apgaulę ir spjauna lauk. Teks laukti kito kibimo. Tad jei nenorite apsigauti, žuvis viliodami gyvu jauku, naudokite vieną pavadėlį ir vieną kabliuką.

Kai kurie meškeriojimo ekspertai teigia, kad musės lervos pernelyg vikrios ir sugeba labai greitai išlįsti iš skylėtų šėryklių, todėl naudoja kombinuotą metodą. Kitaip tariant, į birų jauką įmaišo 50 proc. musės lervų, o tokio maistingo mišinio prigrūda į vielinio tinklo šėryklę, atvirą iš abiejų galų. Kol energingos lervos išsikapsto iš mišinio, praeina kur kas daugiau laiko. Na, o kuris metodas veiksmingesnis, galima nustatyti tik eksperimento būdu. Bet greičiausiai veiksmingi abu metodai, nes viskas priklauso nuo konkrečių žūklės sąlygų.